Lapių būna įvairių. Šita cukrinė, todėl kalba apie cukrinį diabetą ir technologijas.

Kraujas vs. audinių skystis – kas už to slypi?

Turinys

Labai dažnai pradėję naudoti sensorių žmonės stropiai lygina jo parodymus su gliukomačio, ir stebisi, kad skaičiai nesutampa. Iš tikrųjų sensoriaus ir gliukomačio rodmenų idealus sutapimas (t.y. kai abu prietaisai rodo visiškai vienodą skaičių) turėtų būti vertinamas labiau kaip atsitiktinumas, o ne kaip norma. Nepamirškime, kad tiek sensoriai, tiek gliukomačiai turi leistinas paklaidas (apie tai skaitykite straipsnyje “Kas meluoja geriau”), kurios reiškia, kad joks skaičius neturėtų būti vertinamas kaip absoliuti tiesa.

Gliukozė kraujyje pasiskirsčiusi netolygiai

Sensoriai ir gliukomačiai matuoja gliukozės koncentraciją skirtingose terpėse, kuriose medžiagų koncentracijos yra panašios, bet ne identiškos. Reikia žinoti, kad net skirtingame kraujyje, pvz.: paimtame iš arterijos arba venos, iš piršto galiuko arba alkūnės, iš dešinės rankos arba iš kairės – gliukozės koncentracija gali būti skirtinga ir tai visiškai normalu. Idealios simetrijos ir idealių formų gamta nemėgsta. Arteriniame kraujyje gliukozės koncentracija yra pati didžiausia. Labai panaši ji ir kapiliariniame kraujyje, ypač rankų pirštų galų kapiliaruose, todėl matavimas iš piršto ir yra pagrindinė glikemijos nustatymo rekomendacija. Kraujui tekant per kapiliarus dalis gliukozės pereina į taip vadinamą tarpląstelinį arba audinių skystį, o iš jo – į ląsteles, todėl kai kraujas iš kapiliarų susirenka į venas, glikemija jame būna apie 0,2 – 0,3 mmol/l mažesnė nei arteriniame kraujyje. Skirtumas tuo didesnis, kuo didesnė arterinio kraujo glikemija.

Audinių skystis1 sudaro apie 40 % žmogaus kūno skysčių. Jis supa ląsteles ir užpildo tarpus tarp jų bei atlieka labai svarbų medžiagų transporto koridoriaus vaidmenį. Medžiagos, atkeliavusios su krauju, per kapiliarų sieneles patenka į audinių skystį, o iš jo – į ląsteles. Tuo tarpu ląstelėse susidarę medžiagų apykaitos produktai pirmiausia išmetami į audinių skystį, o po to iš jo patenka į kraują.

Būtent audinių skystyje gliukozės koncentraciją matuoja sensoriai.

Kaip jau minėta, glikemijos matavimas iš pirštų galiukų yra auksinis standartas2, nes ji beveik idealiai atitinka glikemiją arteriniame kraujyje. Panašūs ar net identiški rezultatai gaunami ir iš delno, nes jo odos struktūra ir kraujotaka yra labai panaši. Tačiau kitos rankos vietos, pvz.: dilbio oda, dėl kraujotakos skirtumų gali rodyti skirtingus rezultatus. Kai glikemija stabili, matavimai iš dilbio odos dažnai sutampa su matavimais iš pirštų. Tačiau kai glikemija greitai kyla, rezultatai iš dilbio bus mažesni, nei iš pirštų, o kai glikemija greitai krenta – atvirkščiai, didesni. Kitos kūno vietos gali rodyti dar įvairesnius glikemijos rezultatus. Pridėkim dar leistinas paklaidas, kurias turi kiekvienas gliukomatis, ir suprasime, kad visi matavimai turi būti vertinami su atsargumu, o idealaus tikslumo niekada nebus.

O dabar grįžkime prie sensorių

Jie gliukozės koncentraciją matuoja audinių skystyje, tarp kurio ir kraujo nusistovi tam tikra medžiagų dinaminė pusiausvyra. Jei kraujyje padaugėja gliukozės, jos koncentracija po kurio laiko padidėja ir audinių skystyje, tiesa, ne visiškai identiškai. Koncentracijų skirtumą lemia daug veiksnių: kraujotakos intensyvumas, kapiliarų pralaidumas, aktyvus insulinas (dėl kurio veikimo gliukozė keliauja į ląsteles) ir kiti. Reikšmingos įtakos turi ir riebalinis audinys, esantis poodyje. Esant nutukimui riebalinio audinio ląstelės yra tiek išsipūtusios, kad su kapiliarais kontaktuoja tiesiogiai, o tarpląstelinio skysčio yra ypač mažai – taigi ir gliukozės koncentracija labiau skirsis nuo kraujo3.

Kadangi sensorių rodmenys privalo kuo tiksliau atspindėti realią kraujo glikemiją, nors matavimai vyksta audinių skystyje, perskaičiuojant amperometrinio signalo, kurį išmatuoja sensoriaus elektrodas, stiprumą į glikemijos vertes, naudojamos formulės su tam tikru pataisos koeficientu.

Gliukozės mainai tarp kraujo ir audinių skysčio užtrunka

Dar vienas labai svarbus aspektas yra tas, kad mainai tarp kraujo ir audinių skysčio užtrunka nuo 0 iki 45 min., todėl susidaro pavėlavimas. Vidutiniškai skaičiuojama, kad laiko skirtumas tarp kapiliarinio kraujo ir audinių skysčio gliukozės rodmenų, yra apie 8-10 min. Jis gali būti didesnis arba mažesnis, kai glikemija greitai kinta. Pvz.: koreguojant hipoglikemiją, gliukozės koncentracija audinių skystyje žymiai ilgiau išsilaiko žema, todėl sensorius dar gali rodyti hipo net tada, kai gliukomačio skaičius artėja prie hiper.

Sensorių vėlavimas yra labai aiški problema, į kurią gamintojai stengiasi kuo labiau atsižvelgti tobulindami programinę NGJ dalį.

Sensoriams būtina “apšilti”

Dar vienas svarbus aspektas, į kurį būtina atsižvelgti – sensoriaus naudojimo pradžia. Šiuo metu rinkoje esantys NGj visi turi 1-2 val. „apšilimo“ laikotarpį. Tačiau ir jam pasibaigus pirmųjų 24 val. sensoriaus rodmenis rekomenduojama vertinti atsargiai ir pagal juos nespręsti apie realius glikemijos pokyčius. Tai susiję su sensoriaus įdūrimo trauma, nes kad ir koks neskausmingas yra šis veiksmas, audiniai patiria tam tikrą sužalojimą, į kurį akimirksniu sureaguoja imuninė sistemą ir dūrio vietoje kyla lokalus uždegiminis procesas, kuris iškraipo gliukozės koncentracijos rodiklius.

Jei sensorius yra kalibruojamas, tai reiškia, kad jo amperometrinio signalo stiprumas sutapatinamas su konkrečiu gliukomačio parodytu skaičiumi. Priklausomai nuo sensoriaus algoritmo pažangumo gali būti pritaikomi pataisos koeficientai, dėl ko ekrane vartotojas pamato ne visai tokį skaičių, kurį įvedė kalibruodamas. Kalibracija yra pagrindinis sensoriaus klaidų šaltinis, nes ji įmanoma tik esant stabiliai glikemijai, bet dėl sensoriaus vėlavimo tas stabilumas gali būti apgaulingas. Todėl visada kalibruojant būtina ne tik ekrane matyti stabilius rodmenis, bet ir būti įsitikinusiam, kad nei maistas, nei insulinas tuo metu nedaro įtakos glikemijai.

Nuorodos:

  1. Interstitial Fluid - What is the Role of Interstitial Fluid
  2. A Tale of Two Compartments: Interstitial Versus Blood Glucose Monitoring
  3. A Tale of Two Compartments: Interstitial Versus Blood Glucose Monitoring
Skip to content