No products in the cart.
Menu
Šis klausimas skamba gana keistai (o kas negerai su geriamu vandeniu? – tam tikrom sąlygom juo taip pat galima nusinuodyti), bet atsakyti į jį nėra taip paprasta. Jei trumpai – viskas su juo gerai, tai plačiai naudojamas saldiklis, glikemijos neveikiantis cukraus pakaitalas. Bet tam, kad šiuo teiginiu neabejoti, reikia panagrinėti, ką apie tai sako mokslas.
Kaip rašoma chemijos duomenų bazėje PubChem, eritritolis – tai poliolis, cukraus alkoholis, augalų, gyvūnų ir žmonių organizmų metabolitas.
Polioliai – tai gausi angliavandenių klasė, kuri nuo kitų (pvz.: cukrų) skiriasi tuo, kad turi tik vieno tipo deguonies ir vandenilio grupes, taip vadinamas hidroksilo, -OH grupes. Šios grupės yra alkoholių skiriamasis bruožas, štai pavyzdžiui visiems žinomas etanolis (tas, kuris yra visuose alkoholiniuose gėrimuose) savo formulėje turi tik vieną hidroksilo grupę, jo formulė C2H5-OH. Bet koks alkohOLIS, taip ir poliOLIS atpažįstamas iš priesagos –olis. Net jei Jums chemija yra tiek pat suprantama, kaip juodųjų skylių entropija, nuo šiol išgirdę kokį nors pavadinimą su šia priesaga, na pvz.: cholesterolis ar glicerolis, jau galėsite užtikrintai teigti, kad chemiškai – tai alkoholiai, nors ir negeriami. O štai priesaga poli- reiškia tiesiog „daug“. POLIolis – tas, kur daug kartų -olis, t.y. toks alkoholis, kuris turi daugiau nei 2 –OH grupes. Pavadinimai „eritritolis“, „ksilitolis“, „sorbitolis“ chemikų požiūriu yra liaudiški. Na, kad skaitančiam maisto produktų etiketes piliečiui šiurpo nekeltų. Tikrasis cheminis eritritolio pavadinimas yra (2S,3R)-butan-1,2,3,4-tetrolis. Pagal tokį pavadinimą jau net pradedantysis chemikas nupaišytų erdvinę eritritolio formulę ir pasakytų, kokiomis fizikinėmis ir cheminėmis savybėmis ši medžiaga pasižymi. Palikime tą proto mankštą chemijos pirmakursiams ir judėkime toliau.
Eritritolis dar vadinamas ir cukraus alkoholiu. Kodėl „alkoholis“ jau išsiaiškinome, o kodėl cukraus? Cukrais vadinami nedidelės molekulinės masės angliavandeniai (sacharidai), kurie dažnai (ne visada) turi saldų skonį, yra tirpūs vandenyje ir dažniausiai randami maiste. Pavyzdžiui, gliukozė ir fruktozė yra patys paprasčiausi mono-sacharidai. Skirtingai nei alkoholiai, sacharidai turi ne tik –OH, bet ir kitokių grupių, pvz.: OHO. Jų molekulėse anglis, vandenilis ir deguonis (nes juk angl-ia-vand-eniai – viskas čia labai paprasta toj biochemijoj) formuoja įvairius ryšius ir galiausiai sudaro žiedinę struktūrą. Tokie žiedai gali egzistuoti patys sau savaime arba jungtis tarpusavyje. Taip sujungus gliukozę su fruktoze gaunamas disacharidas sacharozė, kurį randame cukrinėje. O sujungus daug gliukozės žiedų gauname polisacharidą krakmolą. Variantų čia galima prigalvoti pačių įvairiausių. Cukrai (gliukozė, fruktozė, laktozė, sacharozė ir dar daugelis kitų) pavadinime turi priesagą –ozė. Kai „Auksiniame prote“ Jūsų paklaus, kas per daiktas yra „gliukopiranozė“, galite nė nemirktelėje atsakyti – cukrus. Ir būsite teisūs.
Kaip jau galite suprasti, cukraus alkoholiai yra kilę iš atitinkamų cukrų. Eritritolis – iš eritrozės, ksilitolis – iš ksilozės, manitolis – iš manozės. Apie tai dar kalbėsime.
Eritritolis, kaip jau išsiaiškinome, yra tas „liaudiškas“ pavadinimas. Jis turi ir kitokių – mesoerythritol, phycitol, erythrit, erythrol. Ant lietuviškų etikečių galite pamatyti ir „eritritolis“, ir „eritrolis“, ir „eritritas“. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Kaip ir visi maisto priedai, eritritolis turi ir numerį – E968.
Eritritolis yra balta, bekvapė, nehigroskopiška (nepritraukia drėgmės iš oro ar kepinių), atspari karščiui kristalinė medžiaga, saldaus skonio (saldumas prilygsta 60-80% sacharozės saldumo) ir pasižymi burną šaldančiu efektu – nes turi neigiamą tirpimo šilumą (tai toks reiškinys, kai tirpstant medžiagai tirpalas atvėsta). Eritritolis puikiai tirpsta vandenyje, kiek sunkiau – etanolyje. Vandenyje eritritolis gali sudaryti 61% koncentracijos tirpalus net kambario temperatūroje (palyginimui, cukraus tirpalo maksimali koncentracija yra 65-70%, bet tik jį kaitinant). Jei norėtumėte eritritolio kristalus išlydyti, prireiktų vos 121,5 °C temperatūros (palyginimui, cukrus lydosi prie 186 °C), deja, skirtingai nuo cukraus, kuris lydomas karamelizuojasi (mmm… ta kvapni ruda plutelė ant Crème Brûlée), išlydytas ir net užvirintas (330,5 °C) eritritolis nei spalvos, nei kvapo nepakeičia. Eritritolis yra atsparus tiek rūgštims, tiek šarmams, todėl tinka maišyti ir su citrinomis, ir su pienu.
Eritritolis dažnas gamtoje, tiesą sakant, beveik nėra gyvo organizmo (tiek augalų, gyvūnų, tiek ir bakterijų bei grybų), kuriam tai būtų svetima medžiaga. Normaliai eritritolis randamas vaisiuose (kriaušėse, vynuogėse, arbūzuose), o daugiausia jo yra fermentuotuose produktuose (vyne, sakėje, aluje, sojų padaže). Ilgą laiką manyta, kad eritritolio galime tik privalgyti, tačiau dabar visiškai aišku, kad jis sintetinamas žmogaus ir kitų žinduolių organizme endogeniškai (viduje), ypač epidermio, placentos, prostatos ląstelėse. Eritritolio randama visuose kūno skysčiuose – seilėse, išmatose, šlapime, kraujyje, spermoje, net cerebrospinaliniame (smegenų) skystyje.
Kam mums eritritolis? Iš esmės, jis yra labai sudėtingos, daugiapakopės ir daugiakelės angliavandenių apykaitos vienas iš produktų. Medžiagų apykaitos produktai vadinami metabolitais. Metabolitai gali būti ir labai didelės molekulės, ir visai mažytės. Kadangi eritrolis, lyginant su visa mūsų kūno stambiamolekuline organika, yra visai mažytė molekulė, jis priklauso metabolomui. Metabolomas – tai tokių smulkučių metabolitų visuma, kuria mokslas dabar itin domisi. Žmogaus metabolomo duomenų bazėje šiuo metu yra virš 114 tūkstančių medžiagų.
Metabolomo tyrimai darosi vis intensyvesni ne vien dėl mokslinio intereso. Aiškėja, kad maži metabolitai gali būti reikšmingi kai kurių ligų, kartais dar net neprasidėjusių (kai žmogus vien turi riziką susirgti) žymenys. Likimo ironija – eritritolio, kurį diabetu sergantys žmonės vartoja kaip cukraus pakaitalą, koncentracijos kraujyje pokyčiai diabetu dar nesergantiems yra nutukimo ir T2D rizikos žymuo.
Eritritolis pirmą kartą išskirtas iš augalinių žaliavų dar 1852 m. Bet kiekiai buvo maži, o medžiaga pasirodė niekam neįdomi – tuo metu pasauliui labiau rūpėjo cukraus pramonė. Praėjo 100+ metų ir susidomėjimas eritritoliu grįžo. Dabar jis yra registruotas daugiau nei 60 šalių kaip saugus maisto priedas, tad nenuostabu, kad ir eritritolio pramoninė gamyba labai išsiplėtojo (tikslius suvartojimo skaičius sunkoka rasti, bet pvz.: 2012 m. pasaulyje suvartota 25 500 tonų eritritolio). Iš augalinių šaltinių pramoniniu būdu jo išgavimas yra per sudėtingas ir per brangus. Kad ir ką sakytų „natūralumo“ šalininkai, šiais laikais net vitaminas C yra sintetinamas, o ne išgaunamas iš augalų. Ne tokia sudėtinga, bet taip pat brangi yra sintezė. Atrodytų – tokia paprasta molekulė, o vat susintetinimui reikia visokių prabangių katalizatorių, aukštos temperatūros ir pan. Taigi eritritolis gaminamas iš kviečių arba kukurūzų krakmolo fermentinės hidrolizės būdu, naudojant mieliagrybius Moniliella pollinis arba Trichosporonoides spp. Galutinis produktas yra 99 % grynumo. Štai čia ir pasišiaušia visi, kam „natūralu“ yra tik tai, kas užaugo darže ant krūmo. Siekiant, kad mieliagrybiai gamintų eritritolį, o ne ką nors kitą, ir dar dideliais kiekias, jie genų inžinerijos būdu yra modifikuoti. Be jokios abejonės, genetiškai modifikuoti gali būti ir kukurūzai, kuriuos tie mieliagrybiai fermentuoja. Dvigubai blogai! Bet kol dar nepradėjote gąsdintis, prisiminkite, kad visas insulinas pasaulyje (išskyrus tą nišinį gyvulinį) yra gaminamas genetiškai modifikuotų bakterijų. O Jūsų protėviai nuolat užsiiminėjo genetinėm modifikacijom savo soduose ir laukuose (pvz.: įskiepydami svarainį į obelį, kryžmindami kviečius su rugiais ir t.t.). Galų gale pasižiūrėkit į savo veislinį šunytį – kol vilkas pavirto į toiterjerą prireikė šimtmečių ir daugybės genetinių modifikacijų (tik jas atliko mutacijos ir selekcija, o ne žmogus laboratorijoje).
Augant paklausai, daugėja ir pasirinkimų – bandoma surasti naujų substratų, iš kurių mielės galėtų gaminti eritritolį, tam panaudojama melasa, inulinas, glicerolis, net „atidirbęs“ kepimo aliejus. Be abejo, rinkoje netruko atsirasti ir „bio“, „eko“ ar „natural“ eritritolio. Ne, jis neišspaustas iš kriaušių. Jis irgi iš kukurūzų, tik tie kukurūzai auginti ekologiškai (kad ir ką tai reikštų).
Maža eritritolio molekulinė masė suteikia jam išskirtinių savybių lyginant su ne tokiais mažais cukraus alkoholiais, kaip ksilitolis ar sorbitolis. Žmogaus virškinamajame trakte medžiagos gali būti absorbuojamos (t. y. pereiti iš žarnyno į kraują) trimis pagrindiniais būdais – pasyvios difuzijos, kai mažos molekulės tiesiog prasipraudžia pro ląstelių membranas iš ten, kur jų daug, į ten, kur jų mažai; palengvintos difuzijos, kai molekulė pasinaudoja specialiais membranos kanalais; ir aktyvaus transporto – tam jau reikalingos specialios pernašos sitemos ir energija. Jei molekulė ne tokia maža, kad prasibrautų pro membraną pasyvios ar palengvintos difuzijos būdu, ir neturi specialios pernašos sistemos, ji lieka žarnyne neabsorbuota. Pvz.: žmogui nėra jokių, net teorinių, galimybių gauti energijos iš skaidulų, nes skaidulos yra gigantiški polisacharidai, o mūsų virškinamajame trakte nėra fermentų, kurie suskaidytų jų molekules į smulkius monosacharidus. Todėl skaidulos „eina tranzitu“. O štai maža eritritolio molekulė puikiai patenka į kraują pasyvios difuzijos būdu dar plonosiose žarnose – net 90 % suvalgyto eritritolio patenka į kraują. Pernašos sistemų eritritoliui nėra, todėl maždaug 10 % suvalgyto kiekio paprastai nespėja iš plonųjų žarnų pereiti į kraują ir nukeliauja į storąją žarną. Ten gyvenančios bakterijos lyg ir norėtų tą eritritolio likutį sudoroti, bet irgi nelabai turi fermentų, todėl eritritolis nesukelia kitiems polioliams būdingų reiškinių – pilvo pūtimo ir viduriavimo (kas yra tiesioginis bakterijų „baliaus“ rezultatas). Galiausiai viskas nukeliauja į kanalizaciją.
Absorbuotas eritritolis greitai paskirstomas kūne ir randamas kepenų, kasos, kraujagyslių lygiųjų raumenų ląstelėse. Jis taip pat gali praeiti placentą, lėtai pereina iš kraujo plazmos į smegenų skystį. Vos tik eritritolio koncentracija kraujyje padidėja (1-2 val. po valgio), prasideda jo šalinimas su šlapimu. Apie 90 % absorbuoto eritritolio tokiu būdu taip pat pasiekia kanalizaciją. Likusioji dalis (tie 10 %) metabolizuojama, visos reakcijos yra grįžtamos (t.y. gali vykti abiem kryptimis): oksiduojant eritritolį susidaro eritrozė (prisimenat? – teisingai, tai vienas iš cukrų), kuri labai greitai paverčiama į eritroninę rūgštį (eritronatą) – tai mūsų organizmui puikiai pažįstama medžiaga, kuri normaliom sąlygom randama tiek vaikų, tiek suaugusiųjų organizme.
Metabolinių virsmų metu pagaminama šiek tiek energijos – 1 g eritritolio sugeneruoja 0,2 kcal. Bet tai su sąlyga, kad absorbuojami ir metabolizuojami maksimalūs įmanomi kiekiai. Kadangi organizmas organizmui nelygu, tai generalizuojant galima sakyti, kad eritritolis kalorijų neturi. Zero.
Eritritolio tyrimai vykdomi ne vieną dešimtmetį, tačiau tik dabartiniai jautrūs medžiagų nustatymo metodai leido pagaliau įsitikinti, kad visiškai nesvarbu, valgome mes eritritolio, ar ne – jo visada yra mūsų organizme. Tiesiog jis yra sintetinamas, nes atlieka tam tikras svarbias funkcijas organizme – prisideda reguliuojant osmosinį slėgį ląstelėse, yra daugelio ląstelių membranų komponentų prekursorius (“pradininkas” – t.y. dalyvauja biosintezėje, kurios metu sintetinami sudėtingi, gyvybiškai būtini junginiai). Osmosiniam slėgiui palaikyti ląstelėse naudojama daug kas, įskaitant ir neorganinius jonus (natrio, kalio), tačiau polioliai pasižymi tuo, kad nereaguoja su baltymais, kaip tai gali nutikti su neorganiniais jonais. Eritritolis ir kiti polioliai tampa labai svarbus nėštumo ir diabeto metu (apie tai vėliau).
Kaip vyksta eritritolio endogeninė sintezė? Vienas iš angliavandenių metabolizmo kelių yra pentozių-fosfatinis kelias (PPP – pentose-phosphate pathway). Jis aktyviausiai vyksta audiniuose ir organuose, kur vyksta intensyvūs biosintezės ir detoksikacijos procesai – kepenyse, riebaliniame audinyje, antinksčiuose, visuose besivystančio embriono audiniuose. PPP labai svarbus eritrocitams, nes apsaugo nuo laisvųjų deguonies radikalų hemoglobine esančią geležį (laisvieji radikalai gali oksiduoti geležį ir hemoglobinas virsta methemoglobinu, kuris sunkiai perneša deguonį, o eritrocito membrana tampa pažeidžiama ir įvyksta hemolizė – eritrocitas žūsta). PPP metu gliukozės molekulė, turinti 6 anglies (C) atomus, pamažu mąžta – pirmas C dingsta su CO2, o susidariusios pentozės (pagrindinė yra ribozės 5-fosfatas) toliau įvairiai modifikuojasi (pvz.: sintetinami nukleotidai, reikalingi DNR ir RNR sintezei). Kaip vienas iš metabolitų susidaro eritrozė, o iš jos – eritritolis. Taip, Jūs supratote teisingai: eritritolis sintetinamas iš gliukozės. Normali eritritolio koncentracija kraujyje (kai žmogus jo nevalgo) yra 1.6 – 6.6 μmol/l (maždaug 1000 kartų mažiau nei normali gliukozės koncentracija). Kai žmogus pavalgo daug eritritoliu saldinto maisto (eritritolio kiekis 0,3-1 g / kg žmogaus kūno masės), eritritolio koncentracija kraujyje po 30-120 min. pasiekia net 3-25 mmol/l ir po to greitai mažėja (mes jį išsysiojame), kol grįžta į normą. Normaliom sąlygom eritritolis niekur niekaip organizme nesikaupia.
Jis gali kauptis lėtinės inkstų ligos atveju – kaip ir daugybė kitų medžiagų. Taip pat dideli kiekiai eritritolio gali susikaupti esant labai retam įgimtam genetiniam defektui – PPP fermento ribozės-5-fosfato izomerazės deficitui.
Žinant, kad eritritolis sintetinamas iš gliukozės, kyla natūralus klausimas – ar padidėjusi glikemija didina eritritolio koncentraciją kraujyje? 2017 m. publikuoti tyrimo rezultatai parodė, kad eritritolis yra tokių medžiagų apykaitos sutrikimų, kaip nutukimas ir T2D markeris. Kitaip tariant, jo koncentracijos kraujyje padidėjimas, kartu su kitais įvertintais rizikos veiksniais (antsvoris, mažas judrumas, rūkymas, netaisyklinga mityba ir kt.) gali signalizuoti, kad ei, žmogau, jau metas tau susirūpinti, jei nenori paskui turėti didelių problemų. Tyrimas atliktas JAV, tai buvo 9 mėn. trukusi prospektyvinė studija su 264 pirmakursiais studentais (po 50 % vyrais ir moterimis). Visi buvo sveiki (be diabeto ir širdies kraujagyslių ligų), 18-19 m. amžiaus, iš jų 10,5 % tyrimo pradžioje jau turėjo antsvorį (KMI>25). Kodėl pirmakursiai? Nes studijų pradžia ir gana stipriai pasikeitęs gyvenimo būdas siejasi su svorio priaugimu, – su tuo susiduria apie 75 % JAV jaunuolių. Na, suprantama, vakarėliai, čipsai, alus. Todėl pastaruoju metu atliekama daug įvairiausių tyrimų, skirtų svorio augimo prevencijai. Jie dažniausiai koncentruojasi į dietos, fizinio aktyvumo ir elgesio keitimą. Antsvorio rizikai įvertinti naudojami demografiniai, antropometriniai, elgesio, fiziologiniai, dietos ir fizinio aktyvumo parametrai. O dabar ir biomarkeriai. Paaiškėjo, kad eritritolis yra vienas iš tokių biomarkerių, kurie gali parodyti riziką nutukti, kai žmogus dar net neturi antsvorio.
Apibendrinus rezultatus paaiškėjo, kad vidutinė eritritolio koncentracija tų asmenų, kurie po smagių pirmųjų studijų (ar studentavimo) metų priaugo svorio, dar tyrimo pradžioje buvo 13-14 kartų didesnė, nei tų, kurių svoris liko pastovus. Visi tyrimo dalyviai buvo sveiki ir jauni, jų visų glikuotas HbA1c atitiko normas 4.0–6.0%. Tyrėjai išskyrė dvi grupes, 25 % turėjo HbA1c>5.05, o 10 % turėjo HbA1C<4.92 %. Pirmoji grupė su aukštesniu (kad ir normaliu) HbA1c turėjo 22 kartus didesnes eritritolio koncentracijas, nei žemo HbA1c grupė.
Hiperglikemija, kuri yra blogai kontroliuojamo diabeto palydovė, yra pagrindinis veiksnys, žalojantis kraujagysles ir sukeliantis diabetines komplikacijas. Apie tai jau rašyta čia. Trumpai prisiminkime, kaip tai vyksta. Perteklinė gliukozė kraujyje aktyvuoja nenormalų laisvųjų radikalų (LR) gamybą ir oksidacinį stresą. LR yra nestabilios ir agresyvios molekulės, žūtbūt trokštančios stabilizuotis. Kaip tarpuvartės plėšikas, kuriam žūtbūt reikia pinigų svaigalams, LR molekulė atakuoja bet ką, kas tik gali duoti jai tai, ko trūksta – elektroną. Atėmus elektroną iš kokio nors ląstelės membranos lipido ar (dar blogiau) DNR, agresija dingsta – LR virsta nekaltu vandenėliu. Tačiau užpultoji molekulė jau yra pažeista, nestabili. Ji gali perimti LR būdą ir pati toliau elgtis agresyviai, arba tiesiog tapti nebefunkcionali. Bet kokiu atveju užsiveda ištisa grandinė reakcijų, kurios gali nužudyti ląstelę arba ją sužaloti, arba pakeisti genetinę medžiagą (taip atsiranda mutacijos) ir t.t. Mūsų organizmas yra puikiai prisitaikęs su LR kovoti – tam jis turi įvairiausių meždiagų, vadinamų antioksidantais. Kartais tų antioksidantų gali būti per mažai, tada einame į vaistinę ir nusiperkame vitaminų pakuotę. Arba per vasarą valgome uogas ir daržoves ir taip gauname antioksidantų. Žodžiu, viskas yra gerai, kol LR nėra nenormaliai daug. O taip nutinka, kai užsitęsia hiperglikemija (kalbame apie tikrai ilgalaikę, dienomis ir savaitėmis trunkančią hiperglikemiją, o ne epizodinį glikemijos pakilimą suvalgius gabaliuką torto). LR atakuoja kraujagyslių sienelių (endotelio) ląsteles, todėl kyla jų lėtinis uždegimas, endotelio funkcijos sutrinka (o jos yra labai svarbios – palaiko kraujospūdį, reguliuoja kraujo klampumą, kraujagyslių sienelės pralaidumą, naujų kraujagyslių susidarymą ir kt.). Organizmas bando gintis, todėl aktyvuoja įvairius mechanizmus, kurie normaliom sąlygom vyksta saikingai. Vienas iš tokių mechanizmų yra glikacija – teisingai, kalbame apie glikuotą hemoglobiną ir kitus glikuotus baltymus. Kitas – stengiamasi kuo daugiau gliukozės pasiųsti per PPP ir paversti nekenksmingais cukraus alkoholiais. Ir tai nėra vien būdas mažinti hiperglikemiją. Chemiškai eritritolis yra antioksidantas (reaguodamas su LR jis virsta jau pažįstama eritroze ir jos giminaite eritrulioze), todėl tyrimais siekiama išsiaiškinti, kiek labai jis gali būti naudingas. Bandymuose su pelėmis paaiškėjo, kad eritritolis geba apsaugoti endotelį nuo pažeidimų ir funkcijos praradimų. In vitro (mėgintuvėlyje) buvo atliktas bandymas su žmogaus virkštelės venų ląstelių kultūromis (virkštelės venų kultūros yra labai plačiai naudojamos kaip tyrimų objektas tada, kai in vivo – t.y. gyvame žmoguje – tokių tyrimų atlikti be žalos tiriamajam neįmanoma). Vienos ląstelės buvo inkubuotos hiperglikeminėje terpėje. Po 24 val. jų mirtingumas padidėjo 4 kartus, lyginant su tomis ląstelėmis, kurios buvo auginamos normalios glikemijos terpėje. Kita grupė ląstelių augo hiperglikemijos ir eritritolio arba normoglikemijos ir eritritolio terpėse. Abiejuose mėginiuose ląstelių mirtingumas buvo panašus į normoglikemijos be eritritolio sąlygas. Tyrėjai padarė išvadą, kad ne diabetinėmis sąlygomis eritritolis neturi poveikio endoteliui, tačiau hiperglikemijos sąlygomis pasireiškia jo apsauginis antioksidantinis poveikis. Ateityje tokių tyrimų, greičiausiai, daugės ir galbūt bus atskleistos dar nežinomos eritritolio funkcijos žmogaus organizme.
Polioliai (ne tik eritritolis, bet ir ribitolis, sorbitolis, manitolis ir kt.) natūraliai sintetinami žmogaus organizme, todėl jų yra ne tik besilaukiančios motinos kraujyje, bet ir vaisiaus kraujyje bei vaisiaus vandenyse. Dar daugiau – vaisiaus vandenyse poliolių koncentracija yra didesnė, nei motinos plazmoje. PPP kelias yra labai svarbus besivystančiam vaisiui, ypač ankstyvose nėštumo stadijose, nes prisideda užtikrinant energetinių medžiagų, reikalingų greitai augantiems ir funkcijas įgaunantiems audiniams ir organams, poreikį (vaisius vystosi mažai deguonies turinčioje aplinkoje, todėl įprasti angliavandenių panaudojimo būdai, pvz.: glikolizė, yra ne tokie efektyvūs). Eritritolis taip pat veikia kaip antioksidantas, palaiko osmosinį slėgį, galimai pritraukia skysčius per placentą ir taip išplečia gestacinę erdvę.
Gamtoje nieko nėra bergždžiai. Ar kada nors pagalvojote, kam augalui reikalinga kokia nors medžiaga, pvz.: eritritolis? Į šį klausimą atsakyti ne visada įmanoma, bet įtikinamas atsakymas būtų – tikrai ne tam, kad žmogui būtų skanu ir gerai. Dažniausiai įvairios medžiagos, kurias kaupia augalai, sukuria jiems evoliucinį pranašumą, nes padeda geriau daugintis arba gintis nuo kenkėjų. Eritritolio funkcijos augaluose daugmaž aiškios – jis saugo augalo ląsteles nuo LR (su jais tos pačios bėdos, kaip ir pas žmogų), yra anglies šaltinis (augalas gi fotosintetina ir gamina angliavandenius) ir turi insekticidinių savybių – toksiškai veikia drozofilas (vaisines museles) ir kai kuriuos kitus skraidančius priešus. Ar dėl to eritritolis tampa pavojingas žmogui? O ar pavojingi eteriniai aliejai (česnake, gvazdikėliuose, cinamono milteliuose)? – jie irgi toksiškai veikia kenkėjus.
Vos eritritoliu susidomėjo maisto pramonė, prasidėjo daugybė jo tyrimų. Bandymai su gyvūnais (pelėmis, žiurkėmis, šunimis) neparodė toksiškumo nei mažom, nei didelėm dozėm, nei trumpai, nei ilgai (2 m.) vartojant. Tad čia neverta ir apsistoti. Kai ką nors dedame į burną, daug svarbiau klinikiniai tyrimai – o jų tikrai daug. Vien šiuo metu (2020 lapkritis) vykdomi arba laukia rezultatų paskelbimo 43 randomizuoti klinikiniai tyrimai (RKT) – juos galima peržvelgti čia.
Taip pat galite peržvelgti kai kuriuos jau publikuotus tyrimus:
Glikemijos ir diabeto tyrimai:
1. Flint N, Hamburg NM, Holbrook M, et al. (2014). Effects of erythritol on endothelial function in patients with type 2 diabetes mellitus: a pilot study. Acta Diabetol, 51:513–516
2. Livesey G. (2003). Health potential of polyols as sugar replacers, with emphasis on low glycaemic properties. NRR., 16:163–191
3. Wolnerhanssen BK, Cajacob L, Keller N, et al. (2016). Gut hormone secretion, gastric emptying, and glycemic responses to erythritol and xylitol in lean and obese subjects. Am J Physiol Endocrinol Metab. 310:E1053–E1061
Poveikio virškinamajam traktui tyrimai:
4. Oku T, Nakamura S. (2007). Threshold for transitory diarrhea induced by ingestion of xylitol and lactitol in young male and female adults. J Nutr Sci Vitaminol. 53:13–20
5. Kim Y, Park SC, Wolf BW, et al. (2011). Combination of erythritol and fructose increases gastrointestinal symptoms in healthy adults. Nutr Res. 31:836–841
6. Storey, D., Lee, A. et al. (2007). Gastrointestinal tolerance of erythritol and xylitol ingested in a liquid. European journal of clinical nutrition. 61. 349-54. 10.1038/sj.ejcn.1602532.
7. Jacqz-Aigrain, E., Kassai, B. Et al. (2015). Gastrointestinal tolerance of erythritol-containing beverage in young children: a double-blind, randomised controlled trial. Eur J Clin Nutr. 2015 Jun;69(6):746-51.
8. European Food Safety Authority apibendrinanti išvada 2015 m.
Metabolomo tyrimai:
9. Hootman KC, Trezzi JP, Kraemer L, et al. (2017). Erythritol is a pentose-phosphate pathway metabolite and associated with adiposity gain in young adults. Proc Natl Acad Sci USA. 114:E4233–e4240
Dantų apsaugos nuo ėduonies tyrimai:
10. Hashino E, Kuboniwa M, Alghamdi SA, et al. (2013). Erythritol alters microstructure and metabolomic profiles of biofilm composed of Streptococcus gordonii and Porphyromonas gingivalis. Mol Oral Microbiol. 28:435–451
11. Runnel R, Makinen KK, Honkala S, et al. (2013). Effect of three-year consumption of erythritol, xylitol and sorbitol candies on various plaque and salivary caries-related variables. J Dent. 41:1236–1244
12. Falony G, Honkala S, Runnel R, et al. (2016). Long-term effect of erythritol on dental caries development during childhood: a posttreatment survival analysis. Caries Res. 50:579–588
13. Lenkkeri AM, Pienihakkinen K, Hurme S, et al. (2012). The caries-preventive effect of xylitol/maltitol and erythritol/maltitol lozenges: results of a double-blinded, cluster-randomized clinical trial in an area of natural fluoridation. Int J Paediatr Dent. 22:180–190
ir t. t… Taip pat dalį tyrimų nuorodų rasite pagrindiniame tekste, paspaudę nuorodas.
Eritritolis pripažintas FDA (Food and Drug Administration – JAV maisto ir vaistų administracija) kaip saugus 2001 m. (Agency Response Letter GRAS Notice No. GRN 000076). 2003 m. ES Maisto mokslinis komitetas (SCF – Scientific Committee on Food) pripažino eritritolį saugiu naudoti maiste ir suteikė kodą E986 – tiesa, į šį dokumentą nebuvo įtraukti gėrimai. 2006 m. eritritolio saugumą maiste patvirtino Europos Sąjungos komisijos direktyva 2006/52/EC. 2015 m. SCF papildė saugumo patvirtinimą apribojimu, kad eritritolis gali būti naudojamas ir nealkoholiniuose gėrimuose iki maks. 1.6% koncentracijos – tokiam apribojimui pagrįsti pateikti RKT rezultatai, kuriuos galite pamatyti čia (65 suaugę tiriamieji) ir čia (184 vaikai, 4-6 m. amžiaus). Nustatyta, kad tiek vaikams, tiek suaugusiems 15 g vienkartinė eritritolio dozė nesukelia jokių virškinamojo trakto simptomų, bet 20 g ir daugiau kai kuriems asmenims gali liuosuoti vidurius.
Eritritolis pats nesukelia virškinamojo trakto problemų, bet deriniuose su fruktoze (pvz.: eritritoliu saldintos vaisių sultys) jis gali veikti liuosuojančiai.
Eritritolis gali sukelti alergiją, kaip ir viskas šiame pasaulyje. Aprašyti 3 alerginių reakcijų į eritritolį atvejai:
Galiausiai, viskas, kas vartojama neatsakingai, gali žaloti.
2023 m. vasario 27 d. žurnale Nature Medicine1 pasirodė straipsnis, sukėlęs nemenkas diskusijas interneto forumuose ir socialiniuose tinkluose, ypač žmonių, besidominčių keto mityba, grupėse. Tyrėjų grupė, vadovaujama Marco Witkowski iš Cleveland (JAV) klinikos, straipsnyje “The artificial sweetener erythritol and cardiovascular event risk”2 teigia:
Dalis mokslo bendruomenės ėmė raminti užvirusias saldiklių šalininkų ir priešininkų kovas internete. Visų pirma, tyrimas itin nereprezentatyvus. 8 sveiki savanoriai ir bandymai su pelėmis, kurioms eritritolis buvo ne sušeriamas, o sušvirkščiamas į veną. Antra, daugybė tyrimų su gyvūnais ir žmonėmis patvirtina eritritolio saugumą, ilgalaikiai toksikologiniai tyrimai neparodė nei mutageninio, nei kancerogeninio poveikio, nei poveikio inkstams ar pan.
Galiausiai, kaip jau anksčiau minėta, eritritolis yra natūraliai žmogaus organizme sintetinama medžiaga. Esant įgimtiems tam tikrų fermentų sutrikimams, organizme kaupiasi itin dideli eritritolio kiekiai. Jei eritritolis išties skatina trombozes, tai esant tokiems sutrikimams, padidėjęs kraujo krešumas būtų vienas iš ryškiausių simptomų. Tačiau nei vienas iš dviejų žinomų genetinių defektų, susijusių su padidinta eritritolio sinteze, nepasižymi polinkiu į trombozes. Priešingai – būdingas polinkis į kraujavimus dėl trombocitų trūkumo3.
Ką žinome pamažu besibaigiant “eritritolio pasmerkimo metams”? Mokslininkai laiko tuščiai neleidžia, per 2023 m. atlikta tikrai daug, ieškant potencialios eritritolio žalos įrodymų. Ir kol kas jų tiesiog nėra. Apibendrinant galima teigti, kad kol kas visiškai neaišku, ar eritritolio naudojimas su maistu padidina širdies-kraujagyslių ligų riziką, ar tiesiog jau esant šiai padidėjusiai rizikai (dėl diabeto, metabolinio sindromo, daug angliavandenių turiničio maisto vartojimo ir kt.) kraujyje galima rasti daugiau eritritolio, nes jis natūraliai sintetinamas iš gliukozės mūsų organizme. Kitaip tariant, eritritolis gali būti tiek priežastis, tiek pasekmė – kaip yra iš tiesų, parodys tik tolimesni tyrimai4, 5.
