No products in the cart.
Menu
Pavasario pradžia prikelia sodininkų ir aviečių rankiotojų priešą – dilgėles. Didžioji dilgėlė (Urtica dioica)1 yra nuostabus augalas, kurio visos dalys (lapai, žiedai, sėklos, šaknys) naudojami vaistingoms arbatoms, o jaunų ūglių viršūnėlės – maistui. Arbatoms dilgėlės antžeminė dalis pjaunama kuo jaunesnė; gegužės-birželio mėnesiais galima pjauti visą augalą, vėliau iki žydėjimo – viršūnėles. Šaknys kasamos rudenį. Maistui tinka tik visai jaunos, vos pradėjusios vegetaciją dilgėlės, nes augalui bręstant (ypač pradėjus žydėti ir brandinti sėklas), ląstelėse susidaro cistolitai2 – mineralinių medžiagų inkliuzai. Cistolitus sudaro amorfinis kalcio karbonatas (paprastai tariant – kreida) ir silicio oksidas. Cistolitai yra daugiabriauniai, aštrūs ir veikia kaip švitrinis popierius, todėl manoma3, kad gali pakenkti inkstams.
Visiems pažįstamą dilginimą sukelia specifiniai ant dilgėlės lapų ir stiebų esantys plaukeliai, kurių viršūnėlės yra trapios silikatinės adatos. Šios adatos praduria odą, nulūžta ir iš plaukelių išsilieja agresyvių medžiagų (histamino, acetilcholino, serotonino, skruzdžių rūgšties ir kt.) kokteilis. Dilginti gali tik nesuvytęs augalas. Dilgėlės vystant ir džiūvant dilginimo gebėjimai mažėja, kol visai sunyksta. Dar efektyviau dilginimą panaikina karštis, todėl ruošiant dilgėles maistui reikia jas nuplikyti verdančiu vandeniu arba trumpai apvirti (ilgai verdant labai sumažėja naudingųjų dilgėlės medžiagų, todėl terminis apdorojimas turėtų būti kuo trumpesnis).
Dilgėlių šaknys turi specifinio Urtica dioica L. agliutinino (UDA11), sudaryto iš 89 aminorūgščių – tai unikali, tik dilgėlėse randama medžiaga, turinti antivirusinį poveikį (veikia Dengės karštinės, citomegalo ir kai kuriuos kitus virusus12) ir padedanti gydyti gerybinę prostatos hiperplaziją13.
Apskritai, dilgėlė turi labai daug gydomųjų savybių:
Paskutinus du faktus reikia panagrinėti labiau. Ar dilgėlė “tirština” kraują, kaip kartais rašoma interneto šaltiniuose?
Dilgėlės lapuose yra apie išties daug vitamino K (panašiai kaip ir špinatuose, kale kopūstuose). Tai riebaluose tirpus vitaminas, reikalingas baltymų sintezei, kraujo krešėjimui ir kalcio surišimui kauluose. Yra dvi vitamino K formos – augaluose sintetinamas K1, o žmogaus žarnyno bakterijos sintetina K2. Abu jie netirpūs vandenyje, todėl jų pasisavinimui būtini riebalai ir tulžies rūgštys. Tiek K1, tiek K2 patekę į kraują keliauja į kepenys ir ten aktyvinami. Aktyvi vitamino K forma dalyvauja kraujo krešėjimo faktorių sintezėje, palaiko kraujagyslių elastingumą, saugo jas nuo aterosklerotinių pokyčių, skatina žaizdų gyjimą. Be to, vitaminas K kartu su vitaminu D skatina kalcio patekimą į kaulus – taip saugodamas nuo osteoporozės.
Vitaminas K yra kraujo krešėjimą slopinančio vaisto varfarino antidotas (priešnuodis). Todėl dilgėlių negali vartoti žmonės, gydomi varfarinu. Šviežiuose dilgėlės lapuose yra 200 – 600 mcg vitamino K / 100 g28. Rekomenduojama paros dozė yra 50 – 100 mcg29. Taigi vartojant varfariną tikrai nesunku dilgėlių perdozuoti30. Tiesa, žinomų tokios sąveikos atveju literatūroje nėra31, bet atsargumas būtinas. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad dilgėlių negalima apskritai sergant širdies-kraujagyslių ligomis – atvirkščiai, didelės imties mokslinis tyrimas32 parodė, kad egzistuoja patikimas ryšys tarp vitamino K maistinių šaltinių vartojimo ir ŠKL rizikos sumažėjimo. Pridėkime dar kraujospūdį mažinantį ir šlapimo išsiskyrimą didinantį dilgėlės poveikį – ji puikiai tinka kaip papildas prie ŠKL gydymo.
Kalbant apie diabetą (ypač T2D) dilgėlių ekstraktas irgi nestokoja nuopelnų:
Ar tai reiškia, kad dilgėlė yra “stebuklingas vaistas nuo diabeto”? – deja, ne. JOKS augalas ar jo ekstraktas negali visiškai atstoti medikamentinio T1 ar T2 diabeto gydymo. Apie gydymo augalais ypatumus skaitykite šiame straipsnyje37. Tačiau dilgėlė yra puikus maisto produktas! Beveik visi dilgėlių angliavandeniai yra netirpios ir nevirškinamos skaidulos, todėl glikemijos jie nekelia. Priešingai – kaip jau išsiaiškinom, dilgėlė gali turėti glikemiją mažinantį poveikį T2D atveju. Dilgėlių patiekalai yra vitaminų, mikroelementų ir kraujo gamybai reikalingų medžiagų šaltinis. O svarbiausia – dilgėlės yra skanios! 100 g nuplikytų dilgėlių maistinė vertė:
Visų pirma ekskursijai į dilgėlyną reikia pasiruošti – tam reikia pirštinių. Toliau reikia nuspręsti, kam skinsite dilgėles – arbatai ar maistui. Arbatai tinka 20-30 cm ilgio stiebai su lapais – kuo jaunesni, tuo geriau. Nereikėtų laukti, kol dilgėlės pražys. Maistui tinka tik visai jaunos dilgėlės pavasarį arba nupjautos ir ataugusios. Iki žydėjimo galima skinti ir jau suaugusių dilgėlių viršūnėles su švelniais lapeliais. Seni lapai ne tik neskanūs, bet ir galimai pavojingi dėl cistolitų.
Surinktas dilgėles nuplauname, nuplikome verdančiu vandeniu ir susmulkiname blenderiu. Viskas! Galima malti ir mėsmale, bet tada išlieka daug stambesni lapų ir stiebų gabaliukai, kurie nebūtinai yra malonūs patiekale. O štai sublenderiuotą košę toliau galima naudoti labai įvairiai: žaliam padažui, sriuboms (man skaniausia kreminė – su grietinėle), pyragams ir ledams. Ją taip pat galima sudėti į indelius ir užšaldyti – pats pigiausias būdas apsirūpinti vertinga žaluma visai žiemai.
