Apie žoleles ir stebuklus

Vaistingieji augalai ir diabetas

Vaistingieji augalai nuo seno yra žmogaus maisto ir gydymo racione. Išmintingai naudojama fitoterapija gali būti puiki pagalbinė priemonė gydant įvairias ligas, pavyzdžiui, karščiavimą mažinančios ir prakaitavimą skatinančios liepų žiedų, aviečių ūglių arbatos tikrai padeda esant peršalimui. Tačiau fitoterapijos entuziastai ir (ypač) liaudies medicinos žinovai dažnai linkę pervertinti vaistinių augalų naudą arba nuvertinti jų naudojimo riziką – ir kalbant apie cukrinį diabetą ši problema yra labai opi. Taip, egzistuoja ne vienas šimtas (!) vaistinių augalų, kurie vienaip ar kitaip veikia gliukozės metabolizmą arba liaudiškai sakant „mažina cukrų“. Tačiau pagrindiniai diabeto tipai yra du ir kalbėti apie juos iš fitoterapinės perspektyvos reikia skirtingai.

– Ar gali kokia nors arbata pakeisti insuliną? – griežtai NE.

– Ar glikemiją mažinantis augalų poveikis yra pageidaujamas naudojant insuliną? – kartais taip, bet dažniausiai ne, nes augalų poveikis nėra prognozuojamas arba išmatuojamas, todėl gali sukelti netikėtą hipo- ar hiperglikemiją.

– Ar glikemiją mažinantis augalų poveikis yra pageidaujamas naudojant vaistus T2D gydymui? – kartais taip, tačiau arbata nepakeičia dietos ir fizinio aktyvumo būtinybės. Kitaip tariant, kad ir kokia „cukrų mažinanti“ būtų arbata, ji nesuteikia galimybės atsisakyti paskirto gydymo.

Atskirkime vertingą informaciją nuo melagienų

Labai svarbu suprasti dar ir tai, kad internetas išties pilnas ne tik šarlatanų patarimų (visi žinom anekdotinius cinamono ir ochros vandens receptų brukalus), bet ir rimtų mokslinių studijų, kurių rezultatai rodo, kad tam tikras augalinis preparatas išties yra efektyvus diabeto atveju (žemiau esančioje lentelėje kiekvienas augalas turi nuorodą į mokslinį straipsnį [2020 05 03]). Tačiau reikia atkreipti dėmesį į štai ką:

1. Dažniausiai publikuojami straipsniai, kuriuose aprašomi tyrimai su pelėmis, kurioms dirbtinai (cheminėmis medžiagomis) sukeltas diabetas. Jų rezultatai nebūtinai galioja žmonėms, tiksliau, dažniausiai negalioja. Mokslininkai visada pradeda tyrimus nuo gyvūnų – ieško tiek galimo pageidaujamo, tiek toksiško poveikio apraiškų. Kai tokie tyrimai rodo gerus rezultatus, pereinama į kitą tyrimų stadiją, kur vaistiniai preparatai testuojami su žmonėmis (iš pradžių sveikais savanoriais, po to – su ligoniais). Džiaugtis, kad kažkas tinka pelėms, reikia atsargiai, o daryti išvadas apie poveikį žmogui – per anksti.
2. Tyrimuose naudojami ne augalai, o jų ekstraktai. Labai svarbu yra tai, kokia medžiaga ekstrahuojamas augalas, kokia jos koncentracija ir kokia gauto ekstrakto veikliųjų medžiagų koncentracija.

• • Namų sąlygomis galime pasigaminti vandeninį ekstraktą (šaltą užpilą, arbatą arba nuovirą), tačiau veikliųjų medžiagų koncentracijos jame niekaip nepatikrinsime, nes tam reikalinga laboratorinė įranga.
  • Taip pat galime pasigaminti spiritinę tinktūrą arba ekstraktą – vėlgi nežinomos koncentracijos. Spiritinis ekstraktas, naudojamas moksliniams tyrimams, visada turi nustatytą alkoholio koncentraciją – tai gali būti 40, 60, 70, 80 % etanolis. Namuose daugelis žmonių naudoja paprasčiausią degtinę, kurios koncentracijos gali visiškai nepakakti norimai medžiagai išekstrahuoti.
  • Laboratorijose dažnai naudojami specifiniai ekstrahentai, pvz.: chloroformas, metanolis, eteris ir pan., kurie po to specialiais metodais pašalinami. Namų sąlygomis tokių ekstraktų pasigaminti dažniausiai tiesiog neįmanoma.
  • Tyrimuose dažnai naudojami standartizuoti ekstraktai – tokie, kuriuose pašalintos priemaišos, o veikliosios medžiagos koncentracija yra tiksliai žinoma ir visada vienoda. Užpylus žolę karštu vandeniu ar alkoholiu gauname daugybės augale esančių veikliųjų medžiagų tirpalą. Todėl visiškai naivu tikėtis, kad namuose pagaminta arbata veiks taip pat, kaip laboratorijoj pagamintas standartizuotas ekstraktas.
  • Specifiniai ekstrahentai naudojami tada, kai vandeniu ar etanoliu išgauti reikiamos medžiagos reikiamos koncentracijos neįmanoma arba kartu ekstrahuojasi nereikalingos ar net toksiškos priemaišos. Neišmanant fitochemijos galima padaryti daugiau žalos, nei naudos. Pavyzdys – naminė ginkmedžio lapų arbata. Specifinės ginkmedžio medžiagos (ginkgolidai ir bilobalidai), gerinančios atmintį ir smegenų kraujotaką, ekstrahuojasi vandeniu ir alkoholiu, tačiau kartu į tirpalą patenka ir toksinės ginkolinės rūgštys¹. Jų nuodingumo pakanka, kad ginkmedžio neėstų jokie kenkėjai ir parazitai, žmogui jos gali sukelti alergijas, laboratoriniams gyvūnams – smegenų ląstelių žūtį² (dėl suprantamų priežasčių didelių koncentracijų toksiškumas žmogui netiriamas). Ir jos puikiai patenka į arbatą. Kitaip tariant, namuose išsivirę ginkmedžio lapų arbatos, galite tikėtis ne atminties pagerėjimo, o intoksikacijos. Tuo tarpu vaistiniuose preparatuose iš ginkmedžio išskirtinai yra standartizuotas ekstraktas EGb 761³, kuriame ginkolinių rūgščių kiekis yra minimalus (ne daugiau 5 mcg/l). (Beje, maisto papildų gamintojai dėl standartizavimo nevargsta, nes tai brangu – atkreipkite dėmesį, kai kitą kartą pirksite ginkmedžio tablečių ar kapsulių vaistinėje).

3. Visi gerai ištirti ir standartizuoti augalų ekstraktai, galintys padėti gydyti kokią nors ligą, parduodami vaistinėse. Interneto patarėjai, kaimo bobutės, naminiai užpilai ir liaudies medicinos lobiai yra tiesiog rizikinga (gerai jei ne žalinga) alternatyva. Visi reklaminiai skelbimai, kuriuose yra žodžiai „gydytojai Jums to nepasakys… žymus gydytojas rekomenduoja… farmacininkų slepiama tiesa… išgydo diabetą“ yra MELAGIENOS.

Kaip glikemiją gali veikti augalai?

Lentelėje išvardyti pagrindiniai poveikiai:

1. Didina insulino išskyrimą kasos beta ląstelėse;
2. Mažina insulino suardymą kepenyse ir inkstuose (slopina fermentą insulinazę);
3. Mažina gliukoneogenezę ir glikogenolizę kepenyse arba didina glikogenezę;
4. Didina jautrumą insulinui;
5. Didina kasos beta ląstelių išgyvenamumą oksidacinio streso būsenoje, saugo jas nuo su(si)naikinimo;
6. Veikia panašiai kaip insulinas;
7. Lėtina gliukozės rezorbciją (dėl didelio skaidulų kiekio).

Kas gali nutikti, kai augalai vartojami neteisingai?

Kaip matome, augalai išties gali padėti. Tačiau kas gali nutikti, kai jie vartojami aklai?

• Augalinės medžiagos gali stimuliuoti insulino gamybą kasos ląstelėse įvairiai: (1) priklausomai nuo glikemijos (lentelėje +g); (2) priklausomai nuo dozės (lentelėje +d); (3) tiesiogiai. Dabar panagrinėkime diabeto situaciją. Savaime suprantama, kad kalbama TIK apie T2D, nes stimuliuoti galima tik kasą, kuri dar veikia. Taigi, T2D atveju insulino kraujyje dažniausiai yra daug, tačiau audinių jautrumas jam yra sumažėjęs. Augalinės, medžiagos, kurios veikia (1) būdu, gali padėti sumažinti glikemiją pavalgius. Tos, kurios veikia (2) būdu, padės tik tada, kai bus pasiekta efektyvi dozė – jos niekaip nenustatysime namų sąlygomis, todėl nesėkmės atveju arbata gali neveikti arba veikti per stipriai (sukelti hipo). Augalinės, medžiagos, kurios veikia (3) būdu, gali dar labiau padidinti ir taip didelę insulino koncentraciją kraujyje nevalgius, ir dar labiau pabloginti T2D būklę.
• Augalinės medžiagos, kurios mažina insulino suardymą arba veikia kaip insulinas, gali lygiai taip pat bloginti T2D situaciją, nes jos savaime niekaip nesprendžia didelio insulino kiekio kraujyje problemos. Tuo tarpu T1D atveju jos apskritai gali būti pavojingos, nes gali pailginti suleisto insulino veikimo trukmę arba sustiprinti jo veikimą.
• Augalinės medžiagos, didinančios jautrumą insulinui arba mažinančios gliukoneogenezę ir glikogenolizę, išties gali būti naudingos T2D, tačiau neatsakingai vartojant gali sukelti ir hipoglikemiją („nieko nevalgiau, arbatos atsigėriau, sode pasidarbavau ir staiga pasidarė bloga…“ – tikras pavyzdys iš gyvenimo). T1D atveju jos gali laikinai sumažinti bazinio insulino poreikį (dėl glikogenolizės slopinimo), o tai gali būti pavojinga.
• Net ir labai saugios bei naudingos skaidulinės medžiagos turi būti vartojamos protingai, jei kartu naudojami vaistai, mažinantys glikemiją arba insulinas.

Pagrindiniai patarimai

1. Vartokite augalus ir jų arbatas tik tada, kai esate tikri, kad puikiai valdote diabetą.
2. Nelaukite stebuklų – jokios žolės nesumažins glikemijos, jei be saiko valgysite angliavandenius ir nejudėsite.
3. Nevartokite jokių “cukrų mažinančių” arbatų ar maisto papildų nakčiai, nevalgę ar prieš fizinį krūvį.
4. Jei naudojate insuliną, bet kokius augalinius preparatus vartokite su dvigubu atsargumu.
5. Arbatoms rinkitės vietines žoles – jų pilni mūsų laukai ir miškai, ir jos nė kiek ne prastesnės už parvežtas iš Indijos ar Kinijos nežinomo veikimo žoles.
6. Saugokitės sukčių, pardavinėjančių “stebuklingus” maisto papildus – jie nepagydys Jūsų diabeto, net nepalengvins, jiems rūpi tik Jūsų pinigai.