No products in the cart.
Menu
2023 m. vasario 22-25 dienomis Berlyne vyksta Pažangiųjų diabeto technologijų ir gydymo konferencija ATTD (Advanced Technologies & Treatment for Diabetes). Šiame kasmetiniame renginyje jau ne pirmą kartą keliamas klausimas: kodėl, turint modernius, tikslius ir patikimus gliukozės sensorius, kurių duomenis galima analizuoti įvairiausiais būdais ir rakursais, visame pasaulyje diabeto kontrolės efektyvumas vis dar vertinamas pagal vienintelį, „seną-gerą“ glikuoto hemoglobino rodiklį? Ir kaip ilgai dar taip bus?
Glikuoto hemoglobino (HbA1c) tyrimas (apie jį išsamiai galima perskaityti šiame Cukrinės Lapės straipsnyje) naudojamas diagnozuojant diabetą ir vertinant jo kontrolę. Tai informatyvus tyrimas, nes:
Tačiau glikuoto hemoglobino tyrimas turi rimtų trūkumų:
HbA1c vertė atspindi vidutinę glikemiją, tačiau ne vidurkį, kuris išreiškiamas vienu skaičiumi, o intervalą, kuriame glikemija svyruoja didžiąją dalį laiko1. Pvz.:
HbA1c dydis kritiškai priklauso nuo eritrocitų (raudonųjų kraujo ląstelių) gyvavimo laiko. Jei eritrocitai dėl kažkokių priežasčių (nebūtinai patologinių, tai gali būti nulemta genetiškai) gyvuoja trumpiau nei 3 mėnesius, HbA1c tyrimas gali būti klaidingai geras, todėl diabeto kontrolė gali būti neadekvati ir didės kompikacijų rizika. Ir priešingai, jei eritrocitai gyvuoja ilgiau nei 3 mėnesius, HbA1c rodiklis bus klaidingai didelis, todėl terapija gali būti neracionaliai griežtinama ir daugės hipoglikemijų2.
Sensoriai, kas 1-5 min. (priklausomai nuo modelio) registruojantys glikemiją, suteikia žymiai daugiau informacijos, nei HbA1c vertė (apie sensorių metrikas ir jų interpretaciją galima perskaityti šiame Cukrinės Lapės stripsnyje). Realiu laiku sensorius rodo ne tik momentinį matavimą (kaip tai daro gliukomačiai), bet tendenciją: hipoglikemijos, hiperglikemijos ir glikemijos svyravimų tikslinėse ribose. Atliekant retrospektyvinę sensoriaus duomenų analizę, kiekybiškai įvertinamas laikas tiksliniame diapazone ir kliniškai reikšmingos hipoglikemijos ir hiperglikemijos laikas, taip pat atskleidžiami hipoglikemijos, hiperglikemijos ir gliukozės kintamumo modeliai. Trumpai tariant, sensoriai padeda suprasti ir optimizuoti diabeto valdymo strategijas 3.
Esminiai glikemijos kontrolę atspindintys rodikliai yra LTR – laikas tikslinėse ribose (angl. Time In Range, TIR), LŽTR – laikas žemiau tikslinės ribos (angl. Time Below Range, TBR) ir GVI – glikemijos valdymo indikatorius (angl. Glucose Management Indicator, GMI).
Iš sensorių duomenų galima apskaičiuoti numatomą glikuotą hemoglobiną (eHbA1c – angl. estimated HbA1c), dar vadinamą personalizuotu glikuotu hemoglobinu arba glikemijos valdymo indikatoriumi (Glucose Management Indicator, GMI). Tam, kad šis rodiklis būtų apskaičiuotas, sensorius turi būti nešiojamas ne mažiau kaip 70% laiko 4.
Nors šis rodiklis yra labai aiškus ir suprantamas, tiek sensorių nešiotojus, tiek sveikatos priežiūros specialistus neretai trikdo GVI ir laboratorijoje nustatyto HbA1c rodiklio nesutapimas, kartais net labai ryškus. Neretai pirmiausia tokiu atveju spekuliuojama sensoriaus klaidomis ir netikslumu.
Tačiau iš tiesų priežastis slypi pačiame žmogaus organizme. Būtent eritrocitų gyvavimo laikas ir kiti HbA1c dydį iškraipantys veiksniai lemia, kodėl tik 19% asmenų sensoriaus apskaičiuotas GVI sutampa su laboratorijoje nustatytu HbA1c. 51% sensorių naudotojų pastebi, kad GVI skiriasi nuo laboratorinio daugiau nei ±0.3%, o 12% pacientų GVI nuo HbA1c skiriasi daugiau nei ±0.7%5. Nepaisant to, ekspertai sutaria, kad GVI rodiklio dinamikos stebėjimas yra toks pat informatyvus, kaip ir laboratorinio HbA1c dinamikos stebėjimas.
Sensoriaus apskaičiuotas laikas tikslinėse ribose (LTR), žemiau ir aukščiau jų yra visiškai paprastai suvokiamas ir labai naudingas diabetu sergančiam žmogui. Ir šie laiko procentai žymiai tiksliau atspindi diabeto kontrolę kasdienybėje, todėl tampa daug paprasčiau keisti elgesį ir/ar terapiją. Tyrimai rodo, kad sensorių naudojimas sumažina komplikacijų riziką iki 50% tiek 1, tiek 2 tipo diabetu sergantiems žmonėms ir tas sumažinimas gali išlikti ilgą laiką 6.
Tačiau yra vienas BET. Tam, kad sensoriaus naudojimas teiktų naudą sveikatai, neužtenka vien retkarčiais užmesti akį į jo rodmenis ar sureaguoti į aliarmą. Sensoriaus naudotojas turėtų bent truputį analizuoti duomenis ir daryti atitinkamas išvadas. Ir nors duomenų analizė skamba sudėtingai, viską galima suvesti į du paprastus tikslus:
Tokia “spalvota” rekomendacija tampa aiški, pažiūrėjus į bet kurio sensoriaus programėlės generuojamas ataskaitas, kuriose žalia spalva žymimas laikas tikslinėse ribose LTR, o raudona – laikas žemiau tikslinės ribos LŽTR. Nesvarbu, kaip išdėstomas laiko pasiskirstymas – apskritime ar stulpeliuose, daugiau žalios spalvos ir mažiau raudonos visada reiškia geresnę diabeto kontrolę.
Siekiamybė yra:
Žmogaus be diabeto glikemija didžiąją laiko dalį svyruoja daug griežtesnėse ribose, nei rekomenduojama žmonėms su diabetu. Ekskursijų iki 10 mmol/l ar daugiau pasitaiko, bet jos retos ir trumpalaikės. Tuo tarpu normos ribos yra 3,9 – 7,8 mmol/l.
Kol nebuvo tikslių sensorių, ultra-greitai veikiančių insulinų ir dirbtinės kasos sistemų, kalbėti apie tokias griežtas ribas žmonėms su diabetu buvo neįmanoma nei techniškai, nei fiziologiškai, nei psichologiškai. Tačiau šiuolaikinės technologijos jau leidžia siekti žymiai geresnės kontrolės, tad ir ATTD ekspertai kalba apie dar vieną rodiklį diabeto terapijoje – laiką normos ribose (LRN). Jis turėtų būti ne mažiau kaip 50%.
Tikėtina, kad HbA1c tyrimas, kaip diabeto kontrolės įvertinimo rodiklis gyvuos dar kelis ateinančius metus, o vėliau liks tik kaip populiacijos tyrimų ir statistikos rodiklis, kurį visiškai pakeis sensorių apskaičiuotas laiko tikslinėse ribose (LTR) rodiklis.
Kasdienybėje diabeto kontrolės tikslai susiveda į šiuos skaičius:
Laikas tikslinėse ribose
> 70%
Laikas normos ribose
> 50%
Laikas žemiau tikslinės ribos
> 50%
Glikemijos valdymo indikatorius
< 6,5%
