Apie cukrų ir saldiklius

„Saldžiai misi, ilgai gyvensi“ – sakydavo mano a.a. senelis, kuris laikė bites ir valgė labai daug medaus. CD nesirgo ir apskritai turėjo puikų metabolizmą, bet per didelis saldumynų kiekis galiausiai išprovokavo egzemą (egzema arba atopinis dermatitas – tai tokia niežtinti odos liga. Cukrus jos tikrai nesukelia. Bet smarkiai pablogina simptomus). Kai dermatologai uždraudė šaukštais kabinti medų, senelis truputį paliūdėjo, o paskui išmoko saldumynus dozuoti pagal odos niežėjimo laipsnį.

Saldų skonį žmonija pažįsta nuo priešistorinių laikų

Pirmasis ir ilgą laiką vienintelis saldiklis buvo laukinių bičių medus. Tačiau 4 a. pr. Kr. Aleksandro Makedoniečio kariai Indijoje sužinojo apie keistas nendres, „gaminančias medų be bičių“. Manoma, kad senovės indai buvo pirmieji, pradėję spausti cukranendrių sultis ir gaminti iš jų cukrų. Ilgą laiką Indijoje ir Arabijoje cukrus buvo naudojamas ne maistui, o vaistams gaminti. Į Europą cukrų, kaip labai „sveikatai naudingą dalyką“, 12 a. parvežė kryžiaus žygių riteriai. Cukraus paklausa sparčiai didėjo, todėl cukranendrių plantacijos plėtėsi visur, kur tik klimato sąlygos palankios joms augti. Kolumbas nuvežė jas į Karibus ir Š. Ameriką, didžiulės plantacijos atsirado Brazilijoje, Demararoje ir Suriname. Iki 18 a. cukrus buvo labai brangus, net vadinamas „baltuoju auksu“. Išsiaiškinus, kad cukraus gamybai tinka ne tik egzotiškosios cukranendrės, bet ir europietiškieji cukriniai runkeliai, jis atpigo ir tapo daugelio žmonių kasdienio vartojimo produktu. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai sutrikdė cukraus pramonę. Būtent tada susidomėta dirbtiniais saldikliais – cheminėmis medžiagomis, šimtus ir tūkstančius kartų saldesnėmis už cukrų. Jos žmogaus organizme neišskiria energijos ir nedidina gliukozės kiekio kraujyje, tačiau nuomonės apie jų poveikį sveikatai yra prieštaringos: sveikos mitybos šalininkai skelbia, kad dirbtiniai saldikliai yra pavojingi, nors gausūs moksliniai tyrimai jokių pavojų neatskleidžia. Tuo tarpu pats cukrus jau seniai nebėra „sveikatai naudingas dalykas“. Pasaulinė sveikatos organizacija, remdamasi daugybės mokslinių tyrimų išvadomis, skelbia, kad per didelis cukraus vartojimas skatina nutukimo ir metabolinio sindromo vystymąsi, širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimą, net onkologinių ligų progresavimą. Nepaisant to, cukraus vartojimas pasaulyje nuolat didėja.

Kodėl žmonija taip mėgsta cukrų?

Priežasčių yra keletas:

1. Cukrus yra „greita“ gliukozė, o gliukoze maitinasi smegenys. Joms patinka viską gauti čia ir dabar. Todėl smegenys chemiškai generuoja paliepimą: „valgyk šitą ir mums akimirksniu bus gerai“. Smegenys visada laikosi trumpiausio kelio principo – jei gliukozės iš kažkokio maisto galima gauti greičiau, reiškia, tas maistas bus pirmo pasirinkimo. Evoliuciškai saldainis visada laimi prieš kotletą, nors ir tas, ir kitas virsta gliukoze.
2. Smegenys naudoja „meduolio ir bizūno“ strategiją. Meduolis yra apdovanojimas: suvalgius cukraus (vien pajutus saldų skonį ant liežuvio) jos išskiria keletą ypatingų medžiagų (dopamino, serotonino, endorfinų ir kt.), kurios aktyvuoja malonumo ir pasitenkinimo pojūčius. Tai gudrus triukas – „valgyk šitą ir jausies geriau“. Iš tikrųjų šių „laimės hormonų“ lygis didėja dėl begalės įvairių veiksnių (pvz.: saulės šviesos, juoko, kvapų, fizinio aktyvumo, tikslų siekimo, sekso ir pan.). Cukrų šiuo atveju smegenys naudoja kaip masalą ant kabliuko (beje, panašiai veikia narkotikai ir alkoholis).
3. Bizūnas yra bloga savijauta staiga atsisakius cukraus. „Valgyk šitą, nes be jo bus blogai“ – komunikuoja smegenų fake news centras. Iš tikrųjų, net visiškai nevalgant JOKIŲ angliavandenių, smegenys nebadauja. Evoliucija apsaugojo savo tobuliausią kūrinį nuo tokios nelaimės. Tačiau gliukozės gavimas iš sudėtinių angliavandenių, baltymų ar riebalų yra gerokai ilgesnis kelias, nei cukraus valgymas. „Kam tie nepatogumai?“ – desperatiškai klausia fake news centras ir aktyvuoja keletą nemalonių mechanizmų (silpnumą, irzlumą, apatiją, nerimą ir pan.).
4. Cukrus yra patogiausia medžiaga atsargų kaupimui. Dalis perteklinės gliukozės virsta glikogenu, bet jo saugyklos – kepenys ir raumenys – yra ribotos talpos, todėl greitai užpildomos. Visa likusi gliukozė verčiama riebalais. „O kas, jei vėl ledynmetis?“ – šaukia fake news centro evoliucionistai. Jiems nesvarbu, kad žmogaus vidutinė gyvenimo trukmė seniai nebe 20 – 30 m., o pagrindinis tikslas – ne išgyventi badą ir šaltį, o gyventi ilgai ir kokybiškai. Jiems taip pat nesvarbu, kad besirūpinant riebalų atsargomis, didėja rizika susirgti širdies-kraujagyslių ligomis ir T2 diabetu.

Štai kodėl taip sunku atsisakyti cukraus.
„Nesąmonė, aš niekada nevalgau cukraus!“ – jau girdisi sveikuolių balsai. Ar tikrai? O gal tiesiog nežinote, kad valgote?

Visi cukraus vardai

MEDUS. Tai gliukozės ir fruktozės mišinys. Nektare, kurį išskiria žydintys augalai, paprastai dominuoja sacharozė (cukrus iš cukrinės). Bitės ją susiurbia, apvirškina ir atpila į korius. Bitės virškinimo sistemoje su fermentais sumaišyta sacharozė skyla į gliukozę ir fruktozę. Šaukštas medaus ir šaukštas cukraus iš esmės skiriasi tuo, kad meduje dar yra vandens (iki 20 %), truputis žiedadulkių, šiek tiek vitaminų, mikroelementų ir augalinių antiseptinių medžiagų. Būtent dėl šių medžiagų medus turi teigiamą poveikį sveikatai. Bet jis jokiu būdu nėra alternatyva cukrui. Tai tiesiog yra cukrus.

MANUKOS MEDUS, EUKALIPTŲ MEDUS ir visi kiti „stebuklingi“ medūs. Jie skiriasi skoniu, gali turėti kiek didesnį antibakterinį veikimą (lietuviškas pievų medus irgi jo turi), bet tai yra tiesiog cukrus.

FRUKTOZĖ. Dar vadinama vaisių cukrumi, nes natūraliai yra dominuojantis vaisių angliavandenis. Apie fruktozę daugiau galima paskaityti čia¹. O trumpai užtenka suprasti, kad nepaisant žemesnio glikeminio indekso (fruktozės GI yra 20, cukraus 70, gliukozės 100, medaus 60), fruktozė nėra alternatyva cukrui, nes didina rezistenciją insulinui, didina cukraus kiekį kraujyje, apkrauna kepenis, puikiai virsta riebalais. Kristalizuota fruktozė iš pakelio neturi nieko bendro ir su vaisiais – ji gaunama iš tų pačių cukrinių runkelių, kaip ir paprastas cukrus, taip pat iš kukurūzų, ryžių, kviečių.

GLIUKOZĖS-FRUKTOZĖS SIRUPAS arba KUKURŪZŲ SIRUPAS. Gaminamas iš kukurūzų krakmolo. Jame yra iki 55 % fruktozės ir gliukozės mišinio, likusią dalį sudaro vanduo. Jei skaitote saldumynų (kepinių, gėrimų, ledų) etiketes, šį ingredientą neabejotinai matėte. Iš esmės šis sirupas niekuo nesiskiria nuo cukraus, tik tuo, kad yra skystas (dėl to patogiau naudoti maisto pramonėje). Tačiau neigiamas poveikis sveikatai dėl didelio laisvos fruktozės kiekio yra žymiai didesnis. Tyrimai rodo, kad didelių šio sirupo kiekių naudojimas skatina nutukimą bei didina aterosklerozę sukeliančių kraujo riebalų kiekio didėjimą.

KLEVŲ SIRUPAS. Gaunamas koncentruojant klevų sulą. Pagrindinis angliavandenis yra sacharozė (cukrus iš cukrinės), taip pat yra nedideli kiekiai laisvos gliukozės ir fruktozės. Bendras angliavandenių kiekis – 65 %. Kitaip tariant, tai nėra alternatyva cukrui, tai yra tiesiog cukrus. Augalinis, skanus, bet cukrus.

AGAVŲ SIRUPAS. Gaunamas iš kelių rūšių agavų (iš jų dar daroma tekila, panašiai kaip mūsuose iš rugių samanė), todėl sudėtis šiek tiek varijuoja. Tačiau dažniausiai agavų sirupe pagrindinis angliavandenis yra fruktozė, likusi dalis – gliukozė ir sacharozė. Bendras angliavandenių kiekis apie 70 %. Cukrus, su padidinta fruktozės dalimi.

MELASA. Tai juoda cukringa masė, gaunama iš cukranendrių iki rafinavimo (ir pavertimo cukrinės cukrumi). Kitaip tariant, tai cukrus su geležies priemaišom (dėl jų juoda spalva) ir specifiniu skoniu.

DŽIOVINTOS CUKRANENDRIŲ SULTYS, RUDAS CUKRUS, NERAFINUOTAS CUKRUS, ŠLAPIAS CUKRUS ir panašūs produktai. Tai išdžiovinta ir sumalta melasa. Skoniu skiriasi nuo balto cukraus, angliavandenių sudėtimi – ne. Geležies, kalio ir kitų mikroelementų priemaišos yra tokios niekinės, kad kalbėti apie kažkokį teigiamą poveikį sveikatai tiesiog juokinga.

KOKOSŲ ŽIEDŲ CUKRUS, PALMIŲ CUKRUS. Tai nerafinuoto cukraus rūšys. Kadangi gamybos procese nenaudojamas cheminis valymas ir balinimas, šie produktai vadinami sveikais. Iš tiesų tai yra tiesiog cukrus.

DATULIŲ PASTA. Tai sutrintos šviežios arba pamirkytos džiovintos datulės. 70 % šviežios datulės masės sudaro angliavandeniai: fruktozė, gliukozė ir sacharozė. Fruktozės ir gliukozės dažniausiai yra po lygiai. 1 vidutinė datulė turi 15 – 16 g cukraus, o GI yra 103. „Sveikuolių“ portalai skubiai skelbia, kad datulėse daug skaidulų: 8 g skaidulų / 100 g datulių. Tai 3 kartus daugiau nei kopūstuose, bet 10 kartų mažiau nei sėlenose. Kitaip tariant, valgyti datules dėl skaidulų yra neprotinga. Ir labai nedraugiška glikemijai.

MALTOZĖ, IZOMALTOZĖ, SALYKLO EKSTRAKTAS. Tai cukrus, natūraliai susidarantis salykle (fermentuojant grūdus). Kartais produktai, pažymėti „be cukraus“, turi šio angliavandenio. Kitaip tariant, jie turi cukraus. Mūsų virškinimo trakte maltozė ir visos jos formos suskaidomos į gliukozę. Iš vienos maltozės molekulės susidaro dvi gliukozės molekulės. Tačiau maltozė yra mažiau saldi už cukrų, todėl tai tiesiog dviguba apgavystė.

SUKROZĖ. Tai tiesiog kitas cukraus iš cukrinės vardas.

DEKSTROZĖ. Tai kitas gliukozės vardas.

Cukraus pakaitalai su mažiau kalorijų

Tai medžiagos, vadinamos cukraus alkoholiais arba polioliais² (priesaga -olis rodo, kad junginys turi deguonies ir vandenilio (-OH) grupę, būdingą alkoholiams. Priešdėlis poli- reiškia, kad -OH grupių yra daugiau nei 1). Alkoholiai yra milžiniška grupė medžiagų, iš kurių žinomiausias, be abejo, yra etanolis (spiritas, svaigiųjų gėrimų pagrindinė sudedamoji dalis). Didžioji dalis alkoholių neturi svaiginančio poveikio, daugelis jų yra kietos medžiagos, o ne skysčiai. Polioliai yra būtent tokios – kristalinės, saldaus skonio, gerai tirpios vandenyje medžiagos.

BERŽŲ CUKRUS, KSILITOLIS, KSILITAS, E967. Metabolizuojamas kepenyse (išskiria 2,4 kcal/g), beveik* nedidina glikemijos (GI yra 13³) ir neprovokuoja kasos išskirti insuliną. Jo saldumas prilygsta cukrui, tačiau didesnės dozės sukelia vidurių pūtimą ir viduriavimą. Todėl kaip cukraus pakaitalas jis naudojamas dažniausiai tik tokiuose produktuose, kurių neįmanoma suvalgyti labai daug. Kadangi jis galimai turi karieso atsiradimą stabdantį poveikį (rimti tyrimai, deja, to neįrodė), jo dedama į kramtomą gumą ir dantų pastas. Įdomu tai, kad žmogui ksilitolis absoliučiai nepavojingas (na, išskyrus problemas su viduriais), tačiau šunims gali būti mirtinas, nes šunų organizme jis provokuoja insulino išskyrimą, todėl gali sukelti gyvybei pavojingą hipoglikemiją. Todėl jei į sausainius įdėjote “beržų cukraus” (ksilitolis pramoniniu būdu gaminamas iš pjuvenų), o Jūsų šunytis kątik jų pririjo, turėkite po ranka skystos gliukozės – tai gali būti paskutinis šunelio šansas.

SORBITOLIS, SORBITAS, SORBOLIS, GLIUCITOLIS, E420. Natūraliai gamtoje sorbitolis randamas šermukšniuose (lot. Sorbus) – žinant jų skonį, nesunku suprasti, kad sorbitolis turi tik apie 60 % cukraus saldumo. Kaip ir ksilitolis, jis metabolizuojamas (2,6 kcal/g) ir beveik* nedidina glikemijos (GI yra 9⁴). Sorbitolis labai gerai pritraukia drėgmę, todėl dedamas į konditerinius gaminius, kuriems svarbu išlikti drėgniems (tortams, pyragaičiams). Tačiau jis taip pat pritraukia vandenį į storąją žarną, todėl puikiai liuosuoja vidurius. Sorbitolio brolis MANITOLIS (MANITAS, E421) skiriasi tik atomų išsidėstymu erdvėje, tačiau nors ir pasižymi beveik identiškomis savybėmis, kaip saldiklis dažniausiai naudojamas tik vaistuose, nes turi stiprų šaldantį efektą. Pastilės nuo gerklės skausmo su manitoliu turi ne tik saldų skonį, bet ir maloniai vėsina.

LAKTITOLIS, LAKTITAS, LAKTOBIOSITAS, E966. Žarnyne beveik neabsorbuojamas, todėl yra puota bakterijoms. Jo saldumas yra vos trečdalis cukraus saldumo, GI yra 6⁵.

MALTITOLIS, MALTITOLIO SIRUPAS, HIDROGENUOTAS GLIUKOZĖS SIRUPAS, HIDROGENUOTAS MALTOZĖS-GLIUKOZĖS SIRUPAS, HIDROGENUOTA MALTOZĖ, E965. Dar vienas cukraus alkoholis, gaunamas iš grūduose randamos maltozės. Saldumu beveik prilygsta cukrui, todėl labai populiarus maisto pramonėje ir gaminiuose “be cukraus”. Metabolizuojamas, 1 g išskiria apie 2-3 kcal. Dalis maltitolio išvis nepatenka į organizmą, apie 15 % jo iškeliauja su išmatomis. Kaip ir kiti cukraus alkoholiai, dideliais kiekiais liuosuoja. Deja, dalis maltitolio žarnyne gali būti suskaidoma iki gliukozės ir sorbitolio⁶. O gliukozė, savaime suprantama, uoliai patenka į kraują ir todėl maltiotolis daugeliui žmonių gana pastebimai veikia glikemiją, GI yra 35⁷.

IZOMALTAS, IZOMALTITOLIS, E953. Cukraus alkoholis, turintis tik pusę cukraus saldumo, todėl dažniausiai maišomas su kitais saldikliais. Metabolizuojamas (2 kcal/g), bet virškinamajame trakte absorbuojama tik apie 10 % suvalgyto izomalto, taigi 90 % atitenka žarnyno bakterijoms. Jo šaldantis efektas nedidelis, o išvaizda ir savybės panašios į cukraus, tačiau jis, kaip ir sorbitolis, gerai liuosuoja vidurius, todėl dideliais kiekiais nevartojamas. Glikeminis indeksas viso labo 2, taigi izomaltas beveik* nedidina glikemijos.

*Beveik neveikia, deja, nereiškia “visai neveikia”. Kaip visada galioja taisyklė – JDGBK (Jūsų Diabetas Gali Būti Kitoks). Gali būti, kad esate iš tų, kam cukraus alkoholiai neturi nė mažiausios įtakos glikemijai. Bet gali būti ir taip, kad jie Jums šokdins kraujo gliukozę nemaloniai aukštai. Vienintelis būdas – ragauti ir stebėti sensoriaus rodyklę.  

Cukraus pakaitalai be kalorijų

ERITRITOLIS. Tai cukraus alkoholis, natūraliai randamas kai kuriuose vaisiuose ir fermentuotuose produktuose. Pramoniniu būdu gaminamas iš grūdų (naudojamos specialios mielės, todėl “sveikuolių” portalai eritrolį kaltina genetinėm modifikacijom). Nemetabolizuojamas ir, skirtingai nuo kitų cukraus alkoholių, nuo 60 iki 90 % absorbuojamas dar plonosiose žarnose, todėl nesukelia liuosuojančio veikimo. Beveik visas absorbuotas eritrolis nepakitęs pasišalina su šlapimu. Neveikia glikemijos (GI yra 0). Turi šaldantį efektą, bet netraukia drėgmės, todėl naudojamas kaip geras ir saugus cukraus pakaitalas (saldumas prilygsta 60 % cukraus saldumui). Pastaraisiais metais padaugėjo eritritolio tyrimų, nes pasirodė pranešimų, kad jis gali skatinti trombų susidarymą. Visą eritritolio kontroversiją skaitykite straipsnyje Kas negerai su eritritoliu?

STEVIJA, STEVIOLIS, STEVIOGLIKOZIDAI, REBAUDIOZIDAS A. Tai saldikliai, gaunami iš P. Amerikos augalo Stevia rebaudiana. Glikozidai yra medžiagos, turinčios gliukozės liekaną, chemiškai sujungtą su necukrinės kilmės molekulės dalimi. Tai labai subtili gamtos apgavystė, nes liežuvio skonio receptoriai geba pajusti gliukozės saldumą (nors yra tik jos likutis), dar daugiau, glikozidai sustiprina kartu valgomo maisto saldumo pojūtį. Dėl šios priežasties, maistas su stevija yra toks saldus (stevijos glikozidai yra 150 – 300 kartų saldesni nei cukrus). Arba kartus. Arba umami skonio, kaip pasakytų japonai (beje, jie suvartoja 40 % pasaulinės stevijos produkcijos). Nes, deja, glikozidai aktyvuoja ir kartumo receptorius (lygiai kaip sacharinas ir kai kurie kiti dirbtiniai saldikliai. Tai tiesiog fiziologija). Stevija turi du glikozidus: steviolį ir rebaudiozidą A. Steviolis yra mažiau saldus ir labiau kartus. Abi medžiagos metabolizuojamos kepenyse (išskiria labai nedidelį kiekį energijos, todėl kcal neskaičiuojamos) ir pašalinamos su šlapimu. Neturi liuosuojančio veikimo. Stevija niekaip neveikia glikemijos ir insulino išskyrimo, tačiau renkantis saldiklį būtina atkreipti dėmesį į pagalbines medžiagas (jos dedamos karčiam poskoniui maskuoti) – kai kada stevijos glikozidai maišomi su krakmolu, dekstroze (gliukoze), maltoze ir pan.

MONK FRUIT, LUO HAN GUO, ARCHAT, BUDOS VAISIUS, SALDMINO EKSTRAKTAS. Saldiklis, gaminamas iš Kinijoje augančio moliūginių šeimos augalo Siraitia grosvenorii (Vaistinis saldminas) vaisių. Šis kuklus agurkas turi mogrozidų – glikozidų grupės medžiagų, – kurios yra 300 kartų saldesnės už cukrų. Augalas labai įnoringas: auga tik specifinio klimato sąlygomis (kalnuose, tarp rūkų), sėklos dygsta keletą mėnesių. Švieži vaisiai greitai genda, todėl dažniausiai naudojami džiovinti. Be saldžių mogrozidų vaisiuose yra nemažai baltyminių ir sieros turinčių medžiagų, kurios vaisiams suteikia ne patį maloniausią kvapą bei kartų, sutraukiantį skonį. Taigi saldikliui, kuris būtų tinkamas vartoti vietoj cukraus, išgauti naudojama daugybė cheminių ir fizikinių ekstrakcijos etapų. Kaip ir stevija, saldminas turi specifinį poskonį. Mogrozidai niekaip neveikia glikemijos ir insulino išskyrimo, neturi liuosuojančio poveikio. Renkantis saldiklį būtina atkreipti dėmesį į pagalbines medžiagas.

Dirbtiniai saldikliai

ACESULFAMAS, ASPARTAMAS, CIKLAMATAS, SUKRALOZĖ, NEOGESPERIDINAS, SACHARINAS, TAUMATINAS. Šios medžiagos yra šimtus ir tūkstančius kartų saldesnės už cukrų, todėl vartojamos labai mažais kiekiais. Dauguma jų nemetabolizuojamos, neišskiria energijos. Dirbtiniai saldikliai neveikia glikemijos ir neskatina insulino išskyrimo. Nuo „natūralių“ bekalorinių saldiklių skiriasi tik tuo, kad tai – cheminės sintezės produktai. Jei manote, kad cheminė sintezė yra kažkas labai baisaus ir „nenatūralaus“, tai Jus nuliūdins faktas, kad dauguma maisto gamyboje naudojamų medžiagų irgi yra cheminės sintezės produktai (kepimo milteliai, citrinos rūgštis, margarinas, vitaminas C, karamelė, paprikų ekstraktas, acto esencija ir t.t.). Chemija – tai ne rūkstantys kaminai ir laborantai su skafandrais. Chemija buvo, yra ir bus gyvybės sudėtinė dalis.

Suprantama, kad apie saldiklius internete sklando galybė mitų. Pvyzdžiui:

• „Stevija mažina cukraus kiekį kraujyje“. Mitas kilo iš eksperimento su pelėmis, kuris parodė, kad stevioglikozidai didina insulino kiekį pelių kraujyje. Tačiau žmogus – ne pelė. JOKIE tyrimai nei su sveikais, nei su T2 diabetu sergančiais tiriamaisiais, neįrodo stevijos poveikio kraujo glikemijai. Stevija nedidina ir nemažina cukraus kiekio kraujyje⁸;
• „Saldikliai nėra sveikas maistas“. Sąvoka „sveikas maistas“ turi griežtus kriterijus⁹. Savaime suprantama, kad saldiklis su 0 kcal, 0 g angliavandenių, 0 g riebalų, 0 g baltymų, 0 vitaminų, mikroelementų net nėra maistas. Tačiau juo pakeitus cukrų, teigiamas poveikis sveikatai yra neginčijamas (neprovokuojamas insulino išskyrimas, glikemijos svyravimai, kūno masės didėjimas);
• „Saldikliai sukelia vėžį“. NĖRA jokių mokslinių įrodymų, kad stevija ar kuris kitas saldiklis sukelia onkologinius susirgimus žmonėms ar padidina riziką jais susirgti. Vėžio ir saldiklių sąsajų paieškos prasidėjo po sacharino tyrimų su pelėmis. 1978 m. tyrimas parodė, kad pelėms dideli kiekiai sacharino su kelia šlapimo pūslės vėžį, todėl sacharinas esąs „galimai kancerogeniškas žmonėms“. Šį faktą noriai išplatino spauda ir sacharinas keliems dešimtmečiams buvo uždraustas vartoti maisto pramonėje. Problema ta, kad tyrime naudoti kelių gramų kilogramui sacharino kiekiai. Tuo tarpu žmonių maiste tokių kiekių pasiekti tiesiog neįmanoma¹⁰. Pelių organizme sacharino metabolizmas vyksta kitaip nei žmogaus ir galutiniai produktai yra kiti. Ir jie potencialiai kancerogeniški. Nėra JOKIŲ įrodymų apie kancerogeninį saldiklių poveikį tyrimuose su žmonėmis. Beje, sacharino ir pelių nesėkmė tuoj pat buvo perkelta visiems kitiems dirbtiniams saldikliams. Ir tai yra puiku, nes atsirado daugybė mokslinių studijų. Dirbtiniai saldikliai yra vienos labiausiai tyrinėjamų medžiagų¹¹;
• „Saldikliai skatina nutukimą“. Šis keistas teiginys dažniausiai grindžiamas tuo, kad žmogus, suprasdamas, jog jo maiste nėra cukraus (vadinasi, mažiau ir kalorijų), linkęs valgyti daugiau. Jokios studijos ir jų metaanalizės nepateikia statistiškai patikimų įrodymų, kad nekeičiant mitybos įpročių, bet cukrų pakeitus saldikliais, didėtų kūno masė¹². Ji labiau linkus mažėti, nes sumažėja angliavandenių kiekis maiste.
• „Natūralūs saldikliai yra geriau nei dirbtiniai“. Žmogus mėgsta „natūralumą“, todėl augaliniai saldikliai (stevija) atrodo „sveikesni“. Iš tiesų, skiriasi tik skonis, o dėl jo nesiginčijama. Mokslas neturi JOKIŲ argumentų už natūralius saldiklius ar prieš dirbtinius.

Tai kuo saldinsime savo ilgą gyvenimą?