Lapių būna įvairių. Šita cukrinė, todėl kalba apie cukrinį diabetą ir technologijas.

Ketonai: baubas ar draugas?

Turinys

Mistifikuotieji ketonai

Ketonų klausimas yra toks mistifikuotas ir apaugęs mitais, kad daugelis T1 žmonių bijo apie juos net pagalvoti. Klaidingai manoma, kad valgant mažai angliavandenių, organizme prasidėjusi ketonų sintezė sukels ketoacidozę.

Ketoacidozės baimė yra tokia gaji, kad gydytojai dažnai griežtai rekomenduoja savo T1 pacientams valgyti didelius kiekius angliavandenių, net puikiai suvokdami, kad tokia dieta labai sunkiai suderinama su optimalia diabeto kontrole. Beje, ketonai visiškai nebaugina nediabetinės visuomenės, o keto dietos ir MAM šalininkai dažnai tikrina ketonų kiekį savo kraujyje ar šlapime visai ne dėl to, kad jų vengia, o dėl to, kad siekia jų koncentracijos padidėjimo. Ar tai reiškia, kad diabetas kažkaip specifiškai paverčia ketonus blogiu? Tikrai ne. Kaip visada, mitai atsiranda dėl žinių trūkumo ir mąstymo klaidų.

Ketonai cheminiu požiūriu yra milžiniška organinių junginių klasė. Tačiau žmogaus organizme yra tik trys išties svarbios medžiagos (ketonų organizme gali būti ir daugiau, bet jie ne tokie svarbūs), dar vadinamos ketoniniais kūnaisTai acetoacetatas (AcAc), 3-hidroksibutiratas (3HB) ir acetonas. AcAc sintetinamas kepenyse iš riebiųjų rūgščių, kurios susidaro skaidant riebalus. Kitos dvi medžiagos susidaro iš AcAc. Beje, acetonas šioje trijulėje yra mažiausiai reikšminga medžiaga, nes energetiniu požiūriu bevertė. Jis susidaro spontaniškai skylant AcAc, kai šio kiekiai yra itin dideli. Acetonas turi būdingą salsvą vaisių kvapą ir dėl savo lakumo patenka į iškvepiamą orą.

Beveik visos žmogaus organizmo ląstelės (net ir smegenų) gali vartoti ketonus energijai gauti, o ypač intensyviai dirbančioms širdies raumens ląstelėms ketonai yra pagrindinis energijos šaltinis. Ketonų susidarymas organizme vadinamas ketogeneze1. Ketogenezė yra fiziologiškas ir naudingas procesas, kuris vyksta nuolat, tačiau labiausiai suintensyvėja, kai trūksta gliukozės.

Kepenų ląstelėse susintetinti ketonai patenka į kraują, kur gali būti aptinkami. Kraujas išnešioja ketonus po visą organizmą. Šis procesas vadinamas ketoze2. Ketozė – tai būklė, kai organizmo skysčiuose (kraujyje, šlapime) padaugėja ketonų. Saikinga ketozė reiškia, kad organizmas energijai gauti naudoja ne angliavandenius, o riebalus – tuos, kuriuos gauna su maistu, ir tuos, kurių atsargas yra sukaupęs. Todėl pradeda mažėti kūno svoris, tačiau žmogus jaučiasi energingas ir žvalus. Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad ketozė turi ir daugiau teigiamų poveikių sveikatai: normalizuojasi gliukozės ir insulino kiekis kraujyje (ypač aktualu sergant antro tipo cukriniu diabetu3 arba turint riziką juo susirgti4), padidėja jautrumas insulinui5, pagerėja miegas6, smegenų ląstelių veikla (sergant neurologinėmis ligomis, ypač epilepsija7), kraujyje padaugėja „gerojo“ cholesterolio8.

Ar diabetu sergantys žmonės turi saugotis ketozės?

NETURI. Ketozė, sergant diabetu (tiek T1, tiek T2) yra normalus, fiziologinis procesas. Tačiau tik tol, kol netrūksta insulino.

Pagrindinis organizmo ląstelių energijos šaltinis yra gliukozė. Jos gauname iš maisto, be to, organizmas geba sukaupti tam tikras gliukozės atsargas tam atvejui, jei maisto pritrūktų (sunkiai dirbant, sportuojant, badaujant). Gliukozės atsargos vadinamos glikogenu. Jo daugiausia susikaupia kepenyse ir raumenyse. Kai organizmui pritrūksta gliukozės, glikogenas suskaidomas ir gliukozės kiekis kraujyje padidėja – tai vadinama glikogenolize. Žmogaus organizmo glikogeno atsargų pakanka maždaug 24 val. Kitaip tariant, tas rezervas yra labai nedidelis. Todėl mums reikia valgyti.

Maiste esantys angliavandeniai yra pagrindinis gliukozės šaltinis. Nesvarbu, ar valgome greitai įsisavinamus paprastuosius angliavandenius (cukrų, saldumynus, vaisius), ar lėčiau įsisavinamus sudėtinius angliavandenius (košes, makaronus, duoną, bulves) – visi jie virškinimo proceso metu pavirsta į gliukozę. Beje, “greiti” ir “lėti” angliavandeniai yra labai sąlyginis suskirstymas. Kokybiško “Napoleono” torto gabaliukas (iškeptas su aukščiausios rūšies miltais ir cukrumi – “greiti” angliavandeniai) gali kelti glikemiją žymiai lėčiau nei pilno grūdo duona su kefyru (“lėti” angliavandeniai). Nereikėtų visko subanalinti, juk valgome maistą, o ne angliavandenius, baltymus ir riebalus. Vieninteliai angliavandeniai, kurie žmogaus organizme nevirškinami ir į gliukozę nepavirsta, yra skaidulos. Skaidulos ne tik nepakelia gliukozės kiekio kraujyje, bet ir turi daug kitų gerų savybių: suteikia sotumo, gerina virškinimą, reguliuoja žarnyno veiklą ir kt. Jų labai daug žaliose daržovėse, riešutuose, uogose, todėl šie maisto produktai yra rekomenduojami ne tik diabetu sergantiems, bet ir visiems sveikai gyvenantiems žmonėms.

Gliukozė gali susidaryti ir iš kitų maistinių medžiagų – baltymų bei riebalų. Šis procesas vyksta kepenyse bei inkstuose ir yra vadinamas gliukoneogeneze. Kartu su glikogenolize, gliukoneogenezė užtikrina, kad ląstelėms (ypač smegenų) gliukozės nepritrūks net visiškai negaunant jos su maistu. Per parą suaugusio žmogaus organizmo ląstelių baziniams gyvybiniams procesams (augimui, dauginimuisi, ryšiams su aplinka, dirglumui, biosintezei, kvėpavimui, medžiagų skaidymui, šalinimui) reikia apie 200-300 g gliukozės, kuri gali būti gaunama bet kuriuo būdu: su maistu, per glikogenolizę ar gliukoneogenezę. Apie 120 g šios gliukozės suvartoja smegenys. Kadangi mūsų gyvybinė veikla neapsiriboja baziniais procesais – mes dirbame, juokiamės, mąstome, sportuojame, mylimės, mokomės, bendraujame ir t. t., – mums reikia energijos. Tačiau, skirtingai nuo bazinių poreikių, toji energija neprivalo būti gaunama iš gliukozės. Tam puikiai tinka ketonai.

Net jei sergate diabetu.

YPAČ jei sergate diabetu – angliavandenių apykaitos sutrikimu. Kam trikdyti tai, kas jau ir taip sutrikę?

Su viena ir vienintele sąlyga – insulino turi netrūkti.

Kaip jau išsiaiškinome, per parą suaugusio žmogaus ląstelės savo gyvybinei veiklai suvartoja apie 200-300 g gliukozės. Net jei maiste nėra angliavandenių, šis gliukozės kiekis privalo atsirasti – kaip jau žinome, ji susidaro glikogenolizės ir gliukoneogenezės būdu. Tam, kad gliukozė patektų į ląsteles, reikalingas insulinas. Kai kasa insuliną gamina pati, mažai angliavandenių turinti dieta yra labai palanki – nėra gliukozės kiekio kraujyje šuolių, todėl kasai tereikia išskirti nedidelius kiekius insulino, reikalingo gliukoneogenezės metu susidarančios gliukozės patekimui į ląsteles. Tai ypač naudinga antro tipo diabetu sergantiems žmonėms, kurių kasa dažnai dar geba pati gaminti insuliną (ir net gamina jo per daug), tačiau ląstelės yra įgijusios atsparumą (rezistenciją) jam. Tačiau sergant pirmo tipo diabetu, kasa insulino nebegamina visiškai – jis turi būti suleidžiamas. Insulino reikia susileisti net ir valgant labai mažai angliavandenių, kitaip jo pritrūks. Štai čia ir slypi daugelio žmonių mąstymo klaida. Insulinas reikalingas ir baziniams gyvybiniams procesams palaikyti, o ne tik suvalgytos bandelės angliavandenių suvarymui į ląsteles. Insulino reikia net badaujant!

Kai trūksta insulino (dėl mąstymo klaidos, dėl to, kad pamiršom susileisti, dėl pompos kateterio užsikimšimo, dėl neadekvačių dozių, dėl kitų ligų, didinančių atsparumą insulinui ir t.t.), ketozė pavirsta į ketoacidozę.

Keli žodžiai apie ketoacidozę

Ketoacidozė 9yra labai rimta ir grėsminga cukrinio diabeto komplikacija. Ji dažniausiai atsiranda segantiems pirmojo tipo diabetu, tačiau antro tipo diabeto pacientai taip pat gali susidurti su šiuo medžiagų apykaitos sutrikimu, kurio gydymui reikalinga skubi medikų pagalba. Kaip tai vyksta? Kai trūksta insulino, ląstelės negauna to minimalaus gliukozės kiekio, kuris joms reikalingas. Todėl organizme aktyvuojama labai intensyvi glikogenolizė ir gliukoneogenezė. Gliukozės kiekis kraujyje pradeda smarkiai didėti. Hiperglikemija sukelia vandens išėjimą iš ląstelių į kraują. Inkstai bando tą „saldų“ kraują filtruoti, tačiau kai glikemija viršija 10 mmol/l, gliukozės atsiranda šlapime, inkstai nebegali sugrąžinti vandens organizmui, todėl šlapimo susidaro vis daugiau, o organizme prasideda dehidratacija. Kartu su šlapimu pasišalina ir kalis, natris bei kiti elektrolitai, kurie yra gyvybiškai būtini ląstelėms. Tokiame medžiagų apykaitos chaose organizmas bando gelbėtis visais įmanomais būdais – aktyvuojama streso hormonų ir gliukagono sintezė. Dėl šių hormonų veiklos insulinas (jei jo bent kažkiek yra) pradeda veikti dar blogiau, taip pat prasideda organizmo riebalų ir baltymų ardymas bei ketonų gamyba. Ketonų susidaro labai daug – tiek niekada nesusidaro iš maisto, kai insulino netrūksta (žr. lentelę)! Ketonai yra rūgštinės medžiagos, todėl kraujas ir organizmo skysčiai pradeda rūgštėti – tai vadinama acidoze, o visų patologinių procesų visuma – ketoacidoze.

Diabetinės ketoacidozės priežastis yra insulino trūkumas, o ne angliavandenių trūkumas maiste. Insulino gali pritrūkti ne tik dėl klaidingo dozavimo (neįvertinus maisto, pamiršus susileisti, ilgam atjungus pompą), bet ir dėl insulino pompos veikimo sutrikimų (užsikimšimo, pratekėjimo, nepastebėto kateterio atsijungimo), streso, ūmių infekcijų (plaučių uždegimo, gastroenterito ir pan.), sunkių ligų (infarkto, insulto), alkoholio, kai kurių vaistų vartojimo. Ketoacidozė pasireiškia būdingais simptomais: troškuliu, dažnu šlapinimusi, acetono kvapu iš burnos, pilvo skausmu, vėmimu. Negydoma ketoacidozė gali sukelti komą ir mirtį!

Apibendrinkime

  • Nesvarbu, kokį maistą valgote, svarbu, kad glikemija būtų normos ribose (4 – 10 mmol/l);
  • Jei glikemija yra 14 mmol/l ir daugiau – pasitikrinkite ketonų kiekį kraujyje;
  • Nedelsiant imkitės veiksmų hiperglikemijai koreguoti;
  • Gerkite kuo daugiau vandens, geriausia šarminio mineralinio;
  • Jei ketonų kiekis kraujyje labai didelis (žr. lentelę) arba pajutote ketoacidozės simptomus, nedelsdami kreipkitės į medikus.

Pabaigai – keletas įdomių faktų apie ketozę. Dažnai net ir valgant MAM arba laikantis keto dietos, ketozė būna visiškai nežymi. Kitaip tariant, ketonų kiekis kraujyje neviršija 0,1 – 0,5 mmol/l. Tai tikrai nereiškia, kad organizme nevyksta ketogenezė, tai tik reiškia, kad organizme susidarantys ketonai labai greitai ir intensyviai sunaudojami energetiniams procesams, o ne laisvai cirkuliuoja kraujyje. Nėra vienareikšmio atsakymo, kodėl taip yra. Manoma, kad priežasčių yra keletas:

  • Genetika. Kai kuriems žmonėms (pvz.: inuitų genties atstovams10, kurie gyvena toli Šiaurėje ir maitinasi beveik vien gyvūninės kilmės maistu) reikia keletą dienų badauti tam, kad jų kraujyje bent šiek tiek padidėtų ketonų koncentracija;
  • Sportinė forma. Atletai, valgantys MAM, dažniausiai turi labai gerą adaptaciją krūvio metu išaugantiems energetiniams poreikiams. Jų raumenų ląstelės geba metabolizuoti riebiąsias rūgštis11 tiesiogiai, todėl ketogenezė nėra intensyvi;
  • Riebalų ir baltymų santykis maiste. Dideli kiekiai grynų riebalų maiste (keto dietos) sukelia didesnę ketozę, nei dideli riebių baltymų kiekiai (MAM). Taip yra todėl, kad baltymai gali dalyvauti gliukoneogenezėje tiesiogiai, o ketogenezė iš baltymų vyksta žymiai vangiau.
  • Adaptacija. Pastebėta, kad ryškiausia ketozė būna tik pradėjus maitintis keto ar MAM būdu.

Nuorodos:

  1. www.diapedia.org
  2. Ketozė | ligos.lt
  3. Frontiers | Long-Term Effects of a Novel Continuous Remote Care Intervention Including Nutritional Ketosis for the Management of Type 2 Diabetes: A 2-Year Non-randomized Clinical Trial | Endocrinology
  4. Low-carb diet may reduce diabetes risk independent of weight loss: Researchers report reversal of metabolic syndrome in some cases -- ScienceDaily
  5. Nutritional Ketosis for Weight Management and Reversal of Metabolic Syndrome | SpringerLink
  6. Improvement in patient-reported sleep in type 2 diabetes and prediabetes participants receiving a continuous care intervention with nutritional ketosis - ScienceDirect
  7. Metabolism and epilepsy: Ketogenic diets as a homeostatic link - ScienceDirect
  8. Dietary fat: From foe to friend? | Science
  9. medicina.lsmuni.lt
  10. DEFINE_ME
  11. Muscle Free Fatty-Acid Uptake Associates to Mechanical Efficiency During Exercise in Humans
Skip to content