Lapių būna įvairių. Šita cukrinė, todėl kalba apie cukrinį diabetą ir technologijas.

Cukrus ir fruktozė

Vaisiai

Turinys

Cukrus nėra blogis, blogis yra jo perteklius

Cukrus NĖRA blogis. Jo yra sunokusiuose vaisiuose, kukurūzuose, cukranendrėse ir runkeliuose.

Blogis yra cukraus perteklius. O pertekliaus sąvoka yra individuali. Jei važiuoju dviračiu kalnuose 10 val per parą – cukrumi minta mano intensyviai dirbantys raumenys. Jei sėdžiu prie kompiuterio su n+k mokslinių straipsnių ir bandau įrodyti, kad „cukrus nėra blogis“ – cukrumi minta mano intensyviai dirbančios smegenys. Na, gerai, ne cukrumi – gliukoze. Jos cukraus (sacharozės) molekulėje yra lygiai pusė, nes cukraus molekulę sudaro gliukozės ir fruktozės liekanos. Tiek gliukozė, tiek fruktozė turi vienodą skaičių anglies, vandenilio ir deguonies atomų molekulėje. Kitaip tariant, jų cheminė formulė yra identiška: C6H12O6. Bet šie visi atomai erdvėje išsidėsto visiškai skirtingai: gliukozė turi šešianarį žiedą, fruktozė – penkianarį. Tai lemia visiškai skirtingas šių medžiagų savybes. Cukraus molekulėje abu žiedai sujungti lengvai suardoma jungtimi. Jungtis ypač greitai suyra veikiant skrandžio rūgščiai ir fermentams, todėl nurytas cukrus beveik akimirksniu virsta gliukoze ir fruktoze. Toliau jų keliai išsiskiria – ir čia visas įdomumas.

Cukraus transformacija žmogaus organizme
Cukraus transformacija žmogaus organizme

Gliukozė ir fruktozė

Gliukozė yra esminis angliavandenis, iš kurio energiją gauna gyvūnų ląstelės. Ji efektyviai panaudojama beveik bet kurioje organizmo vietoje: smegenyse, raumenyse, inkstuose, kepenyse ir t.t. Tam, kad gliukozė patektų į ląsteles, žinoma, reikalingas insulinas, – tik smegenys ir intensyviai dirbantys raumenys geba apsieiti be jo. Patekusi į ląstelę, gliukozė gali būti metabolizuojama (t.y. išgaunama joje sukaupta energija) dviem būdais: aerobiniu (dalyvaujant deguoniui) ir anaerobiniu (be deguonies). Aerobinis būdas yra pagrindinis. Be deguonies gali darbuotis raumenų ląstelės; juo skaidant gliukozę susidaro pieno rūgštis (kuri ir sukelia raumenų skausmą po didelio fizinio krūvio). Įdomu yra tai, kad suaugusio žmogaus organizmas per parą sunaudoja apie 300 g gliukozės (vien smegenys apie 100 g) ir šis skaičius visiškai nepriklauso nuo to, kiek gliukozės yra maiste. Net maitinantis vien mėsa (karnivorai taip daro…), reikalingas kiekis gliukozės pagaminamas organizme gliukoneogenezės būdu. Maitinantis daug angliavandenių turinčiu maistu ir suvalgant daugiau nei reikia, gliukozės perteklius dedamas į saugyklą – kepenyse ir raumenyse paverčiamas glikogenu (glikogenas yra daugelio gliukozės molekulių grandinėlė). Glikogenas greitai „atverčiamas“ į gliukozę, kai to reikia (dirbant raumenims, badaujant ar susileidus per daug insulino).

Visai kitaip reikalai klostosi su fruktoze. Visų pirma, ji patenka į ląsteles be insulino. Deja, tik kepenų ląstelės gali ją metabolizuoti1. Kitaip tariant, visa suvalgyta fruktozė keliauja į kepenis. Ten su ja dorojasi bent kelių fermentų sistema ir, priklausomai nuo sąlygų organizme, rezultatai gali būti įvairūs:

  • Dalis fruktozės gali būti nedelsiant paverčiama gliukoze. Jei organizme hipoglikemija, suvalgyto cukraus fruktozei taip ir atsitinka;
  • Kai ląstelėms netrūksta gliukozės, fruktozė verčiama glikogenu. Beje, glikogenas iš fruktozės susidaro lengviau nei iš gliukozės;
  • Kai kepenų ir raumenų ląstelės turi pakankamas glikogeno atsargas, o gliukozės netrūksta, fruktozė verčiama riebiosiomis rūgštimis ir trigliceridais.

Liūdnoji istorijos dalis

Iš riebiųjų rūgščių toliau gali būti sintetinamas labai mažo tankio cholesterolis, kuris sukelia aterosklerozę su visom jos pasekmėm (insultai, infarktai), trigliceridai gali būti tiesiog padedami į atsargas, t.y. atsiranda nutukimas. Į kraują „išmesti“ riebalai sumažina ląstelių jautrumą insulinui (tiek savam, tiek injekuotam). Biocheminių fruktozės virsmų metu susidaro šlapimo rūgštis, kuri turi įtakos kraujospūdžio didejimui. Ką turime – mažų mažiausiai metabolinį sindromą, o gal ir T2 cukrinį diabetą. Na, o jei diabetas jau ir taip yra, tai nutukimą, kraujospūdžio padidėjimą, inkstų ir kepenų problemas.

Grįžtam prie cukraus

Kaip jau minėta, jame yra 50 %  fruktozės. Lygiai tas pats yra meduje. Medaus „sveikumas“ susijęs tikrai ne su jo cukringumu. Meduje yra šiek tiek ištirpusių mikroelementų, baltymų, amino rūgščių, vitaminų, fermentų – teisingi, gamtos subalansuoti kiekiai. Jis gerokai išraiškingesnio skonio nei tiesiog cukrus – todėl jo sunkiau padauginti. Bet visa kita galioja.

Maisto pramonė sugalvojo įvairių cukrinių triukų. Vienas iš jų – gliukozės-fruktozės sirupas. Kitaip tariant, skystas cukrus (dar sakoma „invertuotas“). Tirpale cukrus ir jo sudėtinės dalys (gliukozė ir fruktozė) gali egzistuoti dinaminėje pusiausvyroje. Tačiau gaminant sirupą, pridedama rūgšties (vyno ar citrinos), kuri procesą pastumia gliukozės-fruktozės link. Visiškai invertuotame sirupe cukraus (sacharozės) nėra, yra tik gliukozės ir fruktozės mišinys. Todėl tokio sirupo pasisavinimas organizme yra dar greitesnis, nei cukraus. Su visom pasekmėm.

Dar yra kristalinė fruktozė. Ir diabetikams skirti saldumynai su ja. Nes jos glikeminis indeksas mažas – tik 23 (gliukozės – 100, cukraus – 60). Bet juk tai nieko nereiškia. Fruktozė yra fruktozė – dalis pavirs gliukoze ir jai reikės insulino, dalis pavirs riebalais ir padidins rezistenciją tam pačiam insulinui. Vienintelis privalumas – fruktozė yra saldesnė už cukrų, todėl į maistą jos dedama mažiau. Bet ar tai tikrai privalumas?

Fruktozė dar vadinama vaisių cukrumi. Nes vaisiuose jos randama daugiausia. Tačiau vaisiai – ne fruktozinės bombos, – juose daug vandens ir ląstelienos, kuri sulėtina fruktozės įsisavinimą. Todėl vaisiai į „juodąjį fruktozės sąrašą“ neįtraukiami. Tiesa, tik tol, kol jų nevartojama be saiko. Ir tai negalioja sultims. Nutukti nuo obuolių sulčių daug lengviau, nei nuo rūkytų lašinių.

Nuorodos:

  1. Fructose Metabolism – an overview | ScienceDirect Topics
Skip to content