Ką turėtume žinoti apie uždegimus?

Žodis uždegimas (lot. inflammatio – padegimas, uždegimas, karštis) siejasi su degimu. Ir ne veltui – šis medicininis terminas reiškia sudėtingą mūsų ar gyvūnų  kūno audinių atsaką į kenksmingus dirgiklius (patogenus, pažeistas ląsteles ar dirgiklius). Tai apsauginė reakcija, kurioje dalyvauja imuninės ląstelės, kraujagyslės ir specifinės medžiagos, vadinamos uždegimo mediatoriais. Uždegimo funkcija yra pašalinti pirminę ląstelių pažeidimo priežastį, išvalyti nebegyvas ląsteles ir audinius ir inicijuoti audinių atstatymą¹. Viena iš uždegimo apraiškų yra karštis – pakilusi temperatūra leidžia tiek efektyviau naikinti mikrobus (jei jie dalyvauja), tiek efektyviau veikti imuninei sistemai bei transportuoti reikalingas medžiagas.

Uždegimas – ne tas pats, kas infekcija

Mes dažnai girdime ligų pavadinimus, kurie turi žodį uždegimas – plaučių uždegimas, gerklės uždegimas, sinusų uždegimas ir tt. Uždegimo sąvoka slypi ir visuose lotynų kalbos kilmės žodžiuose, kurie turi priesagą „-itis“ (arba sulietuvinus „-itas“) – bronchitas, artritas, meningitas ir t.t. Kadangi tokios ligos dažnai yra sukeliamos bakterijų, virusų, pirmuonių arba grybų, dažnai klaidingai manoma, kad uždegimas = infekcija. O tai tikrai nėra tiesa², nes uždegimas iš esmės yra tiesiog organizmo gynybinė reakcija į tai, kas kelia grėsmę jo egzistencijai, todėl neinfekciniai uždegimai kyla pvz.: nudegus, nušalus, pačiupinėjus dilgėlę, išgirdus blogą naujieną, surūkius cigaretę³ ar – grįžtant ptie diabeto konteksto, – įsidūrus sensorių. Net jei visai nesuskaudo, ta mažytė įdūrimo trauma sukėlė lokalią uždegiminę reakciją: aplink sensoriaus „siūlą“ susirinko ėdrūs makrofagai⁴, apsidairė, nerado mikrobų, kuriuos galėtų suėsti (nes sensoriaus adata yra sterili), surinko dūrio sužalotas ląsteles, iš perdurto kapiliaro pasklidusius kraujo elementus, ištransliavo cheminę žinutę kitoms imuninėms ląstelėms. Tos žinutės – tai citokinai, pirmiausia tie, kurie aktyvina uždegiminį procesą (vėliau įsijungia ir tie, kurie slopina). Be jų dar išsiskiria daugybė kitų medžiagų, bendrai vadinamų uždegimo mediatoriais⁵. Jų veikimas yra kaskadinis⁶ ir primena nuo kalno paleistos sniego gniūžtės efektą: kuo didesnė grėsmė, tuo didesnis uždegimas. Mediatorių tikslas – reguliuoti uždegimo procesą taip, kad audiniai būtų apsaugoti nuo tolimesnio pažeidimo, o jau pažeisti – pradėtų gyti ir atsistatyti. Deja, jei grėsmės pašalinti dėl kažkokių priežasčių nepavyksta, ūmus uždegimas gali tapti lėtiniu arba labai intensyvus, masyvus uždegimas gali sunaikinti ir visą pažeistą audinį, organą ar net visą organizmą⁷.

Uždegimas turi 5 požymius:

• paraudimas – nes uždegimo mediatoriai skatina išsiplėsti kapiliarus, todėl priteka daugiau kraujo,
• temperatūros pakilimas – dėl tos pačios priežasties,
• patinimas – nes kapiliarų sienelių pralaidumas padidėja ir audiniuose daugėja skysčio,
• skausmas – tiek dėl sužalojimo, tiek dėl tinimo, tiek dėl specifinių mediatorių, didinančių skausmo pojūtį, veikimo,
• funkcijos sutrikimas – dėl visų šių ir dar daugelio kitų priežasčių.

Ne kiekvieno uždegimo metu yra skausmas – pvz.: plaučių uždegimas dažnai būna beskausmis. Ne visada būna ir karščiavimas arba jis yra tik lokalus, pvz.: traumuota galūnė gali būti karšta, bet kūno temperatūra – normali. Svarbu žinoti, kad normali kūno temperatūra yra ta, kuri normali Jums. Senos pasakos apie 36,6º С “normą” negalioja, nes yra žmonių, kuriems normalu nuolat turėti 37,2º С, o yra ir tokių, kurie yra vos 36,0º С “šiltumo”. Karščiavimu vadinamas temperatūros pakilimas  ≥ 37.5 °C⁸.

Aišku, įdūrus sensorių ar pomos kateterį uždegimo reiškiniai labai silpni, lokalūs ir mes jų net nepastebime, bet jie vyksta ir gali įgyti tam tikrą išraišką, pvz.: dėl jų sensoriaus rodmenys yra netikslūs pirmą parą po įdūrimo. Po to uždegimas nuslopsta, atsinaujina audinių anatominės ir fiziologinės savybės ir viskas susitvarko.

Uždegimas ir glikemija

Uždegimas, ypač jei jis masyvus, visada sukelia padidintą streso hormonų (adrenalino, kortizolio, augimo hormono, katecholaminų, gliukagono) išskyrimą, o jie, kaip žinia, didina glikemiją. Žmogaus be diabeto organizmui toks poveikis yra naudingas ir tausojantis, nes kovojanti imuninė sistema ir regeneruojantys audiniai aprūpinami taip reikalinga energija iš gliukozės⁹. Gi esant diabetui hiperglikemija gali būti žalinga, nes jos laiku nepakoregavus gliukozė pradeda veikti kaip toksinis veiksnys, skatinantis laisvųjų radikalų gausėjimą ir papildomą ląstelių žalojimą.

Čia galime padaryti keletą svarbių pastebėjimų:

• Esant neaiškios kilmės hiperglikemijai, kai visos galimos priežastys (neveiksnus insulinas, užsikišęs pompos kateteris, pompos gedimas, injekcija į surandėjusį ar pažeistą audinį, paslapčia valgomas maistas su daug angliavandenių (vaikams), atsitiktinai praleista dozė ir pan.) atmestos, reikėtų galvoti apie uždegiminį procesą, kuris kažkur vyksta mums dar nežinant. Dažnai tokie slapti uždegimai vyksta dantyse, šlapimo sistemoje, tonzilėse ir kitur. Taip pat tai gali būti infekcinės ligos inkubacinio periodo išraiška. Kadangi šie procesai pradžioje gali būti besimptomiai, jų aiškiai neidentifikuojame, bet glikemija jau reaguoja.
• Žinant, kad hiperglikemija yra sukelta uždegimo, ją būtina adekvačiai koreguoti. Čia nėra jokių aiškių taisyklių – insulino reikės pridėti tiek, kiek reikės, o ne kiek „atrodo“. Tai gali būti ir 30 ir 300 procentų;
• Hiperglikemija pati skatina uždegimą, todėl blogėja ligos eiga. Kovido pandemija parodė, kad optimali glikemijos kontrolė yra gyvybiškai svarbi sunkios ligos formos atveju¹⁰. Tai galioja ir bet kuriai kitai uždegiminei ligai.
• Dėl hiperglikemijos lėčiau gyja žaizdos, sunkiau atsistatoma po traumų.
• Nekoreguojama chroniška hiperglikemija = chroniškas uždegimas su visomis iš to išeinančiomis rizikomis¹¹, įskaitant imuninės sistemos sutrikimus, didesnę vėžio, infarkto, insulto ir kitų ligų riziką.

Uždegimo gydymas

Uždegimai, kol jie kontroliuojami, mums yra ne žalingi, o naudingi – dėl jų įsipjovus pirštą po kurio laiko turime viso labo randą, o ne gyvybei pavojingą kraujo užkrėtimą mikroorganizmais, sloga be gydymo praeina per savaitę (gydant – per 7 dienas), sklandžiai eliminuojami insulino penų adatų ir kateterių dūriai (kartais net be randų) ir t. t. Dideli uždegimai, pvz.: sukelti infekcijų, gali tapti nekontroliuojami (pvz.: citokinų gali išsiskirti taip daug, kad kyla vadinamoji citokinų audra¹²), todėl yra gydomi pirmiausia šalinant juos sukėlusį veiksnį. Jei uždegimą sukėlė bakerija – skiriami antibiotikai, jei virusas – priešvirusiniai vaistai (jei tokie yra!) arba tiesiog pagalbinės priemonės (karšti skysčiai, lovos režimas, karščiavimą mažinantys vaistai), padedančios organizmui kontroliuoti uždegimą ir pačiam virusą sudoroti.

Dažnai kyla klausimas – tai jei uždegimas yra naudingas, o karščiavimas naikina patogenus, kam jį slopinti? Iš tiesų, kol karščiavimas nesiekia 38,0 – 38,5º С, ir savijauta nėra itin bloga (nėra stipraus skausmo, silpnumo, drebulio, pykinimo, vėmimo, pilvo skausmų, kvėpavimo sutrikimų ir pan.), jo slopinti nereikėtų, nes organizmas netenka vieno iš efektyviausių ginklų kovoje su mikroorganizmais. Tačiau jei temperatūra yra itin aukšta, atsiranda rizika, kad karščiavimas paveiks nervų sistemą (gali kilti haliucinacijų ar net traukulių su sąmonės praradimu). Taip pat karščiavimą ir uždegimą mažinančius vaistus reikia vartoti, jei taip nurodė gydytojas arba yra didelį diskomfortą keliančių simptomų, pvz.: varginantis galvos skausmas. 

Uždegimams gydyti skiriami dviejų tipų priešuždegiminiai vaistai: steroidiniai (hormoniniai) ir nesteroidiniai. Steroidiniai vaistai yra “sunkioji artilerija”, kurios be gydytojo paskyrimo vartoti tikrai nevalia. Pamenate kovido pandemijos pradžią?- Žiniasklaidoje šmėstelėjo, kad gydymui naudojamas prednizolonas ir vaistines užplūdo išsigandę žmonės, norintys jo turėti “dėl viso pikto”. O tas “visas piktas” išties ištinka vartojant steroidus savo nuožiūra. To jokiu būdu negalima daryti. Ypač su diabetu, nes steroidiniai hormonai glikemiją užkelia į sunkiai suvaldomas aukštumas.

Kas kita yra nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU). Jie reikalingi, kai uždegimo mediatorių kaskada grasina nueiti per toli ir pradėti ne taisyti padėtį, o ją bloginti. Daugelis nereceptinių vaistų, kurių griebiamės suskaudus galvai ar kojai, būtent ir yra NVNU (pvz.: ibuprofenas, dexketoprofenas ir pan.). Jie visi atlieka 3 funkcijas: mažina skausmą, karščiavimą ir uždegimą. Be nereceptinių vaistinių stalčiai pilni receptinių NVNU – jų vartojimą turėtų prižiūrėti gydytojas, nes jie ne tik efektyvesni, bet ir šalutinių poveikių gali turėti daugiau arba rimtesnių.

Kad jau kalbame apie vaistus, reikia paminėti ir paracetamolį. Tai nėra NVNU, jis gerai mažina skausmą ir karščiavimą, tačiau negydo uždegimo. Todėl jis puikiai tinka karščiuojant dėl peršalimo, bet pasitempus kulkšnį geriau rinktis NVNU.

Greta vaistų svarbu nepamiršti elementarių nemedikamentinių priemonių, padedančių uždegimui vykti teisinga linkme ir padėti efektyviai sveikti:

• Skysčiai. Karo veiksmų zonoje niekada nebūna švaru, tad ir uždegimo židinyje gausiai kaupiasi šiukšlės: žuvę mikrobai, nebegyvos ląstelės, įvairios medžiagos ir audinių irimo produktai. Organizmas žino šimtus būdų, kaip tą šiukšlyną sutvarkyti, bet gera kraujotaka ir gera šalinimo sistemos (šlapimo, išmatų, prakaito) veikla yra labai svarbu. Kuo daugiau geriame, tuo lengviau viskas “išsiplauna”.
• Prakaitavimo skatinimas. Esant infekciniam karščiavimui, su prakaitu šalinami visi toksinai, kuriuos sugeneruoja sukėlėjas (tiek gyvas, tiek ir imuninės sistemos nužudytas). Taip pat prakaitavimas natūraliai sumažina temperatūrą. Tad liepžiedžių arbata ir šilti patalai yra labai veiksminga priemonė. Žinoma, neinfekciniams uždegimams tai tikrai netiks.
• Šaltis. Pats žodis uždegimas sufleruoja, kad veiksmas vyksta tuo intensyviau, kuo yra karščiau. Tad po traumų, operacijų ir kitokių sužalojimų šaldymas yra pigi ir efektyvi priemonė. Tam tinka tiek specialūs gelio maišeliai iš vaistinės, tiek sušaldytų uogų pakelis (iš atšilusių paskui galima pasidaryti arbatos skysčių papildymui 🙂 ).
• Šiluma. Įvairūs nervų uždegimai (tarpšonkaulinė neuralgija, radikulitas ir pan.) labiau “mėgsta” šilumą, o ne šaltį. Dėl šilto kompreso ar taip vadinamo šildančio tepalo poveikio išsiplečia kraujagyslės ir sparčiau vyksta gyjimas.
• Masažas. Tai iš esmės irgi kraujotakos aktyvinimo priemonė, todėl labai efetyvi esant raumenų, sąnarių, nervų uždegimams.
• Imobilizacija. Jei įvyko trauma ir nukentėjo ranka arba koja, pirmiausia jai reikia visiškos ramybės. Tegu imuninė sistema taikiai daro savo darbą – judesiai gali tik papildomai traumuoti sužalotus audinius. Kaulams lūžus naudojami kieti įtvarai arba gipsas, patempus, išnirus ar po operacijų – įtvarai.
• Mankšta. Tai visiškai priešingas veiksmas nei imobilizacija, bet būtent judesiai uždegimo apimtus sąnarius grąžina į veiksnumą ir neleidžia įvykti penktajam uždegimo požymiui – funkcijos praradimui. Čia jau būtina gero kineziterapeuto konsultacija, bet akivaizdus faktas yra tas, kad kartą nustojus judėti, pradėti iš naujo bus labai sunku. 

Na, o svarbiausia visgi yra glikemijos kontrolė. Šiai dienai tikrai turime daugybę technologinių sprendimų, kad ji būtų kuo geresnė¹³.