No products in the cart.
Menu
Šioje straipsnių serijoje kalbame apie grūdus ir juose esantį gardų, bet daliai žmonių pavojingą glitimą. Pirmojoje dalyje apžvelgėme žmonių ir grūdų bendrą evoliuciją, painią grūdų ir pseudogrūdų klasifikaciją, jų naudą ir potencialią žalą sveikatai. Antrojoje dalyje kalbėjome apie gliuteno sandarą ir savybes. Šioje dalyje apžvelgsime su gliutenu siejamus sveikatos sutrikimus ir ligas.
Kad ir kaip nesinori priimti fakto, kad toks įprastas, kasdienis, tūkstančius metų žmonijos valgomas maistas kaip duona gali tapti sveikatos sutrikimų priežastimi, šiuolaikinis mokslas teigia, kad su gliuteno valgymu yra susijusios šios ligos1:
Celiakija yra autoimuninė paveldima liga, susijusi su gliuteno vartojimu. Tam, kad žmogui pasireikštų celiakija reikalingi šie komponentai:
Skirtingai nuo kitų autoimuninių ligų, pvz.: 1 tipo cukrinio diabeto, kurių atsiradimą provokuojantys veiksniai nėra iki galo ištirti, celiakijos trigeris yra konkretus ir aiškus – gliutenas.
Celiakija nėra reta liga, ji diagnozuojama apie 1,4 % žmonių 3. Celiakija yra dažniausia autoimuninė liga iš visų žinomų autoimuninių ligų (palyginimui, 1 tipo cukrinio diabeto dažnis yra vos 0.015 %4).
Sergančiųjų celiakija skaičius gali būti netikslus, nes diagnozei patvirtinti reikalingi du tyrimai: sąlyginai pigūs ir nesudėtingai atliekami kraujo tyrimai bei ne tokia paprasta plonosios žarnos biopsija, kuriai dalis pacientų tiesiog nepasiryžta 5, o daliai (mažiems vaikams) – neatliekama dėl sudėtingumo. Celiakija gali būti diagnozuota bet kuriame amžiuje – tai nėra „vaikų liga“, kaip manyta anksčiau. Ir kaip visų autoimuninių ligų celiakijos neįmanoma „išaugti“ ar išgydyti.
Celiakija dažniausiai pasireiškia tam tikrais simptomais, kurie ir priverčia žmogų ieškoti problemos, tačiau jų gali ir nebūti arba jie tokie neaiškūs, kad gali būti priskirti visai aibei kitų ligų, – tai dar labiau sunkina jos nustatymą. Simptominė celiakija pasireiškia virškinamojo trakto pažeidimo simptomais bei su virškinamuoju traktu nesusijusiais simptomais.
Virškinamojo trakto pažeidimo simptomai yra šie, jie sudaro mažesnę dalį visų su celiakija susijusių simptomų:
Su virškinamuoju traktu nesusiję simptomai:
Celiakija taip pat dažnai gali būti ir besimptomė (manoma, kad simptomus maskuoja gliuteno egzorfinai 11) arba pasireikšti tik tokiais bendriniais sutrikimais, kaip:
Tikrasis šios ligos paplitimas yra išties nežinomas ir tai kelia rimtą susirūpinimą, nes nediagnozuota celiakija siejama su tris kartus didesne rizika susirgti žarnyno vėžiu, limfoma ar sepsiu 13. Žmonėms su besimptome celiakija kartu dažnai nustatomas ir 1 tipo diabetas, psoriazė, miego apnėja, atopinis dermatitas, depresija, autizmas, šizofrenija ir kitos sudėtingos ligos, tad kyla pagrįstas klausimas – ar už viso to nestovi gliutenas? 14.
Šios ligos gydymas sąlyginai „paprastas“ – absoliutus gliuteno vengimas. Paprastumas pasibaigia paanalizavus, kaip labai yra paplitęs gliuteno turinčių grūdų miltų ir kitų produktų naudojimas maisto pramonėje. Net valgant maistą, kuris iš esmės neturėtų turėti gliuteno, išlieka kryžminės taršos galimybė (pvz.: grikiai fasuojami ten pat, kur ir miežiai, todėl juose atsiranda gliuteno pėdsakų). Gydytojai ir mokslininkai taip pat pastebi, kad vis daugėja celiakija sergančių žmonių, kuriems nepadeda griežta begliutenė dieta (taip vadinama refraktorinė celiakija15).
Alergija kviečiams yra viena iš alergijų maistui. Nors alergijos maistui yra labai dažnos (virš 10 % populiacijos), alergijos kviečiams atvejų skaičius Europoje sudaro < 1 %. Dažniausiai alerginę reakciją sukelia kviečių gliutenas, bet įaudrinti imuninę sistemą gali ir kiti kviečių baltymai, pvz.: α-amylazės/tripsino inhibitoriai (ATI). ATI yra kviečio apsisaugojimo nuo kenkėjų strategijos dalis. Tai labai atsparūs baltymai, mūsų žarnyno fermentai nepajėgūs jų suskaidyti. Kai dėl gliuteno poveikio žarnyno gleivinė tampa pralaidi, ATI gali patekti, kur nereikia ir provokuoti stiprų imuninį atsaką. Kviečiuose šių baltymų randama visa šeima – net 17 ATI16.
Alergija kviečiams gali pasireikšti įvairiomis formomis, nuo slogos, kontaktinės dilgėlinės (bėrimo) iki astmos ir anafilaksijos. Kaip ir kitos alergijos maistui, ši liga labiau paplitusi tarp vaikų ir gali būti “išaugama”, taip pat jos simptomai gali būti mažinami imunoterapijos metodais 17.
Neceliakinis jautrumas gliutenui (angl. NCGS – non-celiac gluten sensitivity) – tai būklė, kai žmogus jaučia būdingus gliuteno provokuojamus simptomus, tačiau celiakijos arba alergijos kviečiams kraujo tyrimai nepatvirtina. Tai vis dar savotiška „prieblandos zona“ medicinoje, nes nėra jautrių ir patikimų tyrimų šiai būklei diagnozuoti, todėl pasikliaujama atmetimo metodu – jei nustojus valgyti gliuteną simptomai išnyksta, reiškia jo geriau vengti. Suprantama, kad marketingui tokia „nediagnozuojama liga“ yra labai patraukli – maisto ženklinimas „be gliuteno“ ne tik paaugina kainą, bet ir prideda papildomo patrauklumo, lygiai kaip ir „bio“, „eko“ ar „be cukraus“. Ir nors mokslinės literatūros portalai lūžta nuo straipsnių, nagrinėjančių įvariausius šios būklės aspektus, vis dar galime išgirsti nemažai skepsio – esą nėra tokio dalyko, nes medicinoje nebūna dalykų, kurių neįmanoma patvirtinti kokiais nors tyrimais.
NCGS nepasireiškia tokiu masyviu žarnyno uždegimu ir pralaidumo padidėjimu kaip celiakijos atveju, nėra autoimuninio proceso ir antikūnų (specifinio imuniteto) kraujyje tačiau tai vistiek yra liga, susijusi su imuninės sistemos (ypač įgimtos, nespecifinės) dirginimu. Manoma, kad esant neceliakiniam jautrumui, greta gliuteno žalojančiai veikia ir jau minėti ATI bei kitos grūduose randamos imuninę sistemą dirginančios medžiagos, pvz.: glifosatai. Nepaisant daugybės paneigimų, esą nieko žalingo šios augalų apsaugos nuo kenkėjų medžiagos žmogaus organizmui padaryti negali, atsiranda tyrimų, rodančių, kad glifosatai turėtų būti įvardijami kaip mikrobiotą keičiantys ir endokrininę bei imuninę sistemą žalojantys junginiai 18.
Kaip ir celiakijai, specifinio gydymo šiai būklei nėra, belieka vengti gliuteno maiste.
Mūsų požiūrį į maistą labai reikšmingai veikia medijos ir marketingas. Tad kyla pagrįstas klausimas, ar gausėjantys gliuteno netoleravimo atvejai nėra susiję su savotiška “mada”. Ypač tai tinka neceliakiniams jautrumui, kuriam patvirtinti nėra tyrimų, tad išties žmogus gali būti tiesiog labai imlus paveikiai reklamai. Kad ir kaip ten bebūtų, turbūt neverta prievartauti save valgyti kažkurio maisto (tai galioja ne vien kalbant apie gliuteną), jei po to savijauta nėra gera.
Tačiau celiakijos “įsikalbėti” neįmanoma, o jos atvejų irgi daugėja. Mokslininkai ilgai diskutavo, ar celiakijos atvejų daugėjimas susijęs tik su gerėjančiomis diagnostikos galimybėmis, ar visgi kažkas dar veikia, kad genetinį komponentą turinti liga „populiarėja“. Iškalbingas suomių tyrimas rodo, kad celiakijos atvejų padaugėjo dvigubai lyginant 1978 – 1980 m. kohortą (1.05 % atvejų) su 2000 – 2001 m. kohorta (1.99 %) ir tai nesusiję su geresne diagnostika, nes pirmosios kohortos kraujo pavyzdžiai buvo užšaldyti ir analizuoti kartu su antrosios kohortos pavyzdžiais tais pačiais, šiuolaikiniais, tiksliais tyrimo metodais19.
Genai, kurie lemia celiakijos atsiradimo galimybę, yra aiškiai identifikuoti. Tačiau toli gražu ne kiekvienas šių genų savininkas suserga celiakija – juos turi 30 – 40 % gliuteną valgančios žmonijos, o suserga tik apie 1 %. 20, 21. Taigi, ieškoma papildomų veiksnių, kurie gali išprovokuoti netoleranciją gliutenui.
Vienas iš reikšmingiausių yra žarnyno mikrobiota. Žmogaus žarnyne taikiai gyvena milijardai bakterijų (statistinis pilietis jų gali turėti iki 3 kg). Jos kuria žarnyne specialią terpę ir atlieka labai svarbias funkcijas – sveika mikrobiota yra labai svarbi imuninės sistemos dalis, kuri kovoja su patogenais, toksinais, mažina uždegimų ir sepsio riziką, palaiko sveiką žarnyno, medžiagų apykaitos, širdies ir kraujagyslių sistemos būklę. Žarnyno bakterijos net vadinamos antrosiomis žmogaus smegenimis, nes jos gamina ir neuromediatorius (seratoniną, dopaminą), kurie veikia mūsų nuotaiką ir emocijas 22. Šiuolaikinis mokslas pamažu pradeda suprasti, kaip taip išeina, kad kažkoks neįžiūrimas mikrobas gali būti toks svarbus dideliam ir galingam žmogui – ogi maždaug 65 % žmogaus genų yra kilę iš bakterijų 23. Kitaip tariant, galime suabejoti, ar tai mes esame savo žarnyno gyventojų šeimininkai, ar jie – mūsų. Kaip ten bebūtų, sveika mikrobiota saugo žarnyną nuo pralaidumo padidėjimo. Deja, žarnyno bakterijos itin jautrios įvairiems veiksniams, kurie yra būdingi šiuolaikinio žmogaus kasdienybei:
Sveikame žarnyne bakterijos sugyvena taip, kad tos, kurios potencialiai gali sukelti ligas, yra slopinamos tų, kurios ligų sukelti negali. Jei ta pusiausvyra sutrinka, prasideda žalojantys procesai. Vienas iš jų – padidėja žarnyno pralaidumas. Ir štai tada į areną išeina gliutenas ir genetiniai faktoriai25.
Suprantant, kaip sudėtingai veikia gliutenas žmogaus organizme ir kokias grėsmingas pasekmes gali turėti jo valgymas esant tam tikroms vidinėms ar išorinėms sąlygoms, mokslas atkreipė dėmesį į galimas sąsajas tarp gliuteno vartojimo ir kitų autoimuninių ligų (ne celiakijos). Nors autoimuninių ligų prigimtis iki galo dažniausiai nėra aiški, manoma, kad jos visos gali turėti vieną genetinį pagrindą. Epidemiologiniai tyrimai ir sisteminių apžvalgų metaanalizės patvirtina, kad yra ryšys tarp celiakijos ir 1 tipo diabeto, psoriazės, autoimuninio tiroidito26 ir išsėtinės sklerozės 27, o begliutenė dieta galimai pagerina bet kokia autoimunine liga sergančių žmonių savijautą28.
Jei bendroje populiacijoje celiakijos dažnis yra apie 1 %, tai tarp 1 tipo diabetu sergančių žmonių – skirtingų tyrmų duomenimis nuo 5 iki 10 %. O genetiniai tyrimai rodo, kad HLA-DQ2 arba HLA-DQ8 genus, kuriuos turi celiakija sergantys žmonės, taip pat turi ir 95 % T1D žmonių 29 30. Prisiminkim, kad vien genetika dar nieko nereiškia, šiuos genus turi 40 % bendros populiacijos ir dauguma niekada nesuserga nei celiakija, nei diabetu. Vadinasi, prie genetikos dar reikia pridėti aplinkos faktorius. Su celiakija viskas aišku –autoimuninį procesą provokuojantis veiksnys yra gliutenas. O su diabetu? Vienareišmio atsakymo kol kas nėra, nors štai didelės apimties (6081 dalyvių) suomių mokslininkų tyrimo rezultatai parodė, kad vaikams, turintiems HLA-DQ2/8 genus, gliuteno turinčių javų bei avižų (!) vartojimas yra padidintos rizikos veiksnys T1D atsiradimui 31. Dar didesnis Norvegijoje atliktas tyrimas (86306 dalyvių, 10 metų trukmės) parodė, kad genetinės rizikos vaikams gliuteno vartojimas ankstyvame amžiuje (nuo 18 mėn.) padidina riziką susirgti T1D, tuo tarpu mamos gliuteno vartojimas nėštumo metu rizikos nepadidina 32.
Taip pat gausėja tyrimų, rodančių, kad gliuteno vengimas gali būti svarbi rekomendacija T1D sergantiems žmonėms, kuriems celiakija nėra diagnozuota, nes begliutenė dieta:
Savaime suprantama, kad begliutenė dieta nebus palanki sveikatai, jei jos sugalvojama laikytis “šiaip sau” ir nesikonsultuojant su mitybos specialistais. Parduotuvėse galima rasti įvairiausių kepinių “be gliuteno”, tačiau mes jau žinome, kad gliuteno technologinėms ir skoninėms savybės imituoti yra labai sudėtinga. Tad tokių gaminių skoniui pagerinti dažniausiai naudojama žymiai daugiau maisto priedų ir cukraus, begliutenė duona iš kukurūzų ar ryžių miltų dažniausiai yra itin nepalanki glikemijai. Tad būtina labai kruopščiai nagrinėti maisto produktų sudėtis ir atsirinkti tai, kas išties palanku sveikatai, o ne vien puikuojasi užrašu “be gliuteno” (ar “be cukraus”, “be kalorijų” ir pan.).
Gali nutikti taip, kad vieną dieną mokslininkai pasakys, jog išgarbintoji mitybos piramidė, kurios apatinėje dalyje puikuojasi javai, košės ir duona, nebėra dietos etalonas. Ypač kalbant apie diabetą. Diabeto kontrolė yra sunkus darbas, kuriame kiekviena detalė yra svarbi. Apmaudu, kai tenka girdėti, kad visa esmė tik „paskaičiuoti angliavandenius ir susileisti insulino“. Nes tai dažniausiai neveikia. Ir tai niekaip nesusiję su mūsų matematiniais įgūdžiais ar “nesveiku” maistu. Nes net ir geriausias, kokybiškiausias, natūraliausias maistas gali būti mums asmeniškai nesveikas, jei mūsų organizmas jo dėl kažkokių priežasčių netoleruoja. Ir net mums to nesuprantant!
Šitą painią ir sudėtingą gliuteno istoriją rankiojau ne vieną mėnesį ne tam, kad Jūs imtumėte ir nustotumėte valgyti duoną ar makaronus. Ne tam, kad pasiduotumėte marketingo triukams, siūlantiems „be gliuteno“ produktus aklai. Tam, kad jei glikemijos kontrolė įprastai nesigauna tokia, kokios norėtumėte – pagalvotumėte apie dar vieną detalę: grūdus. Man pačiai supratimas apie tai, kad negaliu valgyti grūdų, pamažu atėjo pradėjus naudoti sensorius. Jie gana tolerantiškai paišė bangeles po vaisių, bulvių ir net cukruotų saldumynų, bet kaskart supildavo everestą suvalgius gabaliuką duonos. „Išsilavinimas neleido“ tuo aklai pasitikėti, tad pasidariau kraujo tyrimą celiakijai nustatyti. Ir jis nieko blogo neparodė. Tada nusprendžiau, kad juk nelabai svarbu, yra tas jautrumas gliutenui, ar jo nėra, jei glikemija taip tragiškai reaguoja – kam gi save žaloti? Ir nustojau valgyti gliuteną. Glikemijos kontrolė tapo žymiai paprastesnė. Kartu nepastebimai dingo ir gana bjaurios žarnyno problemos, kurias turėjau visada, kiek save atsimenu. Dar įdomesnė transformacija buvo ta, kad pradėjau toleruoti šaltį (gliutenas veikia skydliaukę, manau, kad su tuo buvo susijęs nuolatinis šalimas, kai net vasarą vaikščiodavau su vilnonėmis kojinėmis). O tada po gero pusmečio netyčia suvalgiau duonos. Ir viskas tapo aišku, nes tokios blogos savijautos iki tol negalėjau net įsivaizduoti.
Ir čia jau dėsime tašką. Ketvirtojoje dalyje kalbėsime apie glitimo turinčių miltų alternatyvas.
