Lapių būna įvairių. Šita cukrinė, todėl kalba apie cukrinį diabetą ir technologijas.

Insulino homeopatija

Turinys

Homeopatija – mokslas, bet truputį pseudo

Homeopatija1 – toks kaip ir mokslas, bet ir nelabai. Jo pradininkas Samuelis Hahnemannas (1755-1843) rėmėsi dviem principais: „panašus gydo panašų“ (arba „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“), bei „kuo mažesnė medžiagos koncentracija, tuo stipresnis poveikis“. Kitaip tariant, norint, kad kažkuri veiklioji medžiaga veiktų stipriau, ją reikia praskiesti. Praskiedimo laipsnį Hahnemannas pavadino potencija (lotyniškai potentio – jėga, galia), nes kuo didesnis praskiedimas, tuo stipresnis poveikis. Didžiausių potencijų homeopatiniuose vaistuose veikliosios medžiagos gali visai nebebūti (skiedžiama iki sunkiai nustatomų koncentracijų – viena molekulė medžiagos olimpiniame baseine tirpiklio). Būtent dėl to tradicinė medicina homeopatijos nepripažįsta ir sako, kad jos poveikis – tik placebo efektas2. Palikim šitą kontroversišką klausimą ir pakalbėkim apie insuliną. Tiksliau, apie jo dideles bei mažas dozes ir jų potenciją (poveikio stiprumą).

Insulino injekcijos į poodį

Nesvarbu, kokią injekavimo priemonę (pompą ar peną) naudojate, insulinas suleidžiamas į poodinį sluoksnį. Poodinis sluoksnis – tai giliausiai esanti daugiasluoksnės žmogaus odos dalis. Po juo jau išsidėsto raumenys. Virš jo – tikroji oda (derma) ir epidermis (pats paviršinis odos sluoksnis, apie kurį sužinome, kai pirtyje jis pradeda „luptis“). Poodinį sluoksnį sudaro tvirtas ir elastingas jungiamasis audinys (sudarytas iš baltymų – kolageno, fibrino, elastino ir kt.) ir ląstelės: fibroblastai – kurie ir gamina jungiamojo audinio komponentus; adipocitai – riebalų rijikai – riebalinio audinio ląstelės; makrofagai – imuninės sistemos ląstelės, gebančios „suryti“ visus svetimus. Viską skalauja tarpląstelinis skystis, kurio sudėtis panaši į kraujo plazmos (būtent jame gliukozę matuoja Libre, Dexcom, Enlite ir kiti sensoriai). Jungiamajame audinyje taip pat šakojasi kraujo ir limfos kapiliarai bei nervai.

Taigi, adata praduria odą ir suleidžia insuliną į poodinį sluoksnį. (Beje, net trumpiausių 4 mm adatų užtenka tam, kad insulinas nueitų ten, kur reikia. Ilgesnės nei 8 mm adatos rekomenduojamos tik labai nutukusiems žmonėms, tuo tarpu liesesniems jos gali būti per ilgos ir pasiekti raumenis.) Į poodį suleistas insulinas pirmiausia sutinka jungiamojo audinio baltymus. Jie, ypač kolagenas, gali prisijungti insulino molekules. Taip susidaro poodinis insulino rezervuaras. Tačiau tam, kad insulinas suveiktų, jis turi patekti į sisteminę kraujotaką, praeiti žudantį kepenų filtrą ir pasiekti ląsteles-taikinius. Taigi, insulino molekulėms reikia brautis į kapiliarus. Tai vadinama absorbcija.

Apie insulino molekulių struktūrą

Lapė jau rašė apie insulino molekulių struktūrą3. Jos turi įdomią savybę – polinkį jungtis tarpusavyje. Iš pradžių susijungia 2 molekulės (susidaro taip vadinamas dimeras). Po to porelės klijuojasi tarpusavyje po 3 (susidaro heksameras – šešių molekulių junginys). Tačiau pro mažus tarpus kapiliarų sienelėse geba prasmukti tik laisvos, nesusijungusios insulino molekulės (dimerus dar sugeba įsileisti limfos kapiliarai, bet heksamerai nepratelpa niekur). Šešetukų, porų ir pavienių molekulių koncentracijos yra dinaminėje pusiausvyroje, t.y. sumažėjus laisvų molekulių, ardomi junginiai ir atvirkščiai. Molekulių jungimosi reiškinys lemia, kad injekuotas insulinas nepradeda veikti tuoj pat (kaip tai daro natūraliai kasos susintetintas insulinas, kurio visos molekulės yra laisvos ir išmetamos tiesiai į kraują). Modernūs trumpo veikimo insulinai (Humalog, Novorapid, Apidra) yra specialiai modifikuoti taip, kad molekulės kuo mažiau jungtųsi tarpusavyje (bet visiškai eliminuoti šio reiškinio nepavyksta). Todėl jų poveikio pradžia ir veikimo trukmė yra trumpesnė, nei natūralaus injekcinio insulino (Humulin R – vis dar egzistuoja, bet naudojamas tik išimtinais atvejais). Ilgo veikimo (baziniai) insulinai yra modifikuojami priešinga kryptimi – skatinant molekules jungtis (pvz.: Levemir insulino molekulės susijungia po du šešetus, o Lantus – multi-šešetais), taip pat ilginant jų laisvų molekulių atsiradimo laiką cheminėmis „uodegomis“ (pvz.: Tresiba turi prijungtą heksadekanedioninės rūgšties liekaną).

Į poodį suleisto insulino molekulės tuo labiau jungiasi tarpusavyje, kuo jos arčiau viena kitos. Kitaip tariant, kuo didesnė koncentracija, tuo šis reiškinys intensyvesnis. Todėl tokiems koncentruotiems insulinams, kaip Humalog 200, dedami specialūs priedai šiam reiškiniui susilpninti.

Didelės insulino dozės

Kuo mažesnė insulino koncentracija, tuo daugiau laisvų molekulių. Žinoma, tai nereiškia, kad reikia leidžiamą insuliną kažkaip hanemaniškai skiesti. Suleistas insulinas prasiskiedžia pats: jis išsisklaido poodyje ir jo koncentracija sumažėja (tai vadinama difuzija). Kuo mažesnis lašas, tuo efektyvesnė difuzija. Kuo didesnis kiekis insulino suleidžiamas vienu metu, tuo santykinai mažesnis lašo paviršiaus plotas, todėl difuzija vyksta lėčiau. Kuo ilgiau insulino koncentracija išlieka didelė, tuo daugiau besijungiančių molekulių – tuo lėčiau insulinas patenka į kraujotaką ir pasiekia savo tikslą. Va čia ir analogija su homeopatine potencija: kuo mažesnis suleistas insulino kiekis, tuo jis suveikia greičiau.

Ir tai dar ne visos bėdos su didelėm dozėm. Didelis suleisto insulino tūris padidina tarpląstelinio skysčio spaudimą į kapiliarus, todėl pablogėja jų mikrocirkuliacija4. Patys mažiausi kapiliarai yra tokie siauri, kad jais eritrocitai (kraujo ląstelės) prasispaudžia tik eilute po vieną ir tai nusibrozdina šonus. Suprantama, kad tokio siaurumo „gyslelių“ pralaidumą sutrikdyti gali net visai menkos jėgos. Pavyzdžiui, edema (patinimas) – tarpląstelinio skysčio perteklius (gali atsirasti dėl venų ar širdies nepakankamumo) arba nutukimas. Taip pat rūkymas – nikotinas skatina kapiliarų sienelių raumenis susitraukti, todėl jie susiaurėja. Net ir kūno padėtis turi įtakos mikrocirkuliacijai – gulint ji efektyvesnė, nei sėdint. Mikrocirkuliacija sutrinka ir dažno badymo vietose – dėl nuolatinių mikrotraumų gausėja jungiamojo audinio ir riebalinių ląstelių, kurios „užspaudžia“ kapiliarus ir jie nunyksta.
Be abejo, yra veiksnių, kurie gali pagerinti mikrocirkuliaciją ir kartu insulino veikimą. Visų pirma, tai fizinis aktyvumas. Taip pat mikrocirkuliaciją didina šildymas (pvz.: pašildžius būsimos injekcijos vietą), masažas.

Injekcijos vieta

Kuo tankesnis kapiliarų tinklas ir geresnė jų mikrocirkuliacija, tuo efektyviau laisvos insulino molekulės nukeliauja į kraujotaką. Taigi, injekcijoms svarbu ir kūno vieta. Pilvo poodinis sluoksnis pasižymi geriausia mikrocirkuliacija. Kiek prastesnė – žąste. Toliau – sėdmenys ir šlaunys. Visgi, skirtumai tarp šių vietų mikrocirkuliacijos yra labai individualūs, todėl kiekvienas insulino leidikas turi atrasti sau tinkamiausias vietas. Beje, pati geriausia mikrocirkuliacija yra ne poodyje, o raumenyse. Todėl į raumenis suleistas insulinas suveikia labai greitai ir kyla didelė hipoglikemijos rizika.

Dar kartą apie dideles insulino dozes

Kaip jau išsiaiškinom, kuo mažesnis suleistas tūris, tuo greičiau jis patenka į kapiliarus. Didesni kiekiai susilaiko ilgiau. Tuo tarpu aplinka (na ta, kur dėl visko kalta) nesnaudžia. Poodinio sluoksnio ląstelės – fibroblastai ir makrofagai – reaguoja į adatos dūrį kaip į grubią invaziją, o į insuliną kaip į svetimą baltymą. Fibroblastai skubiai gamina proteazes – specialius fermentus baltymų ardymui. Makrofagai išskiria uždegimą palaikančias ir fibroblastus aktyvinančias medžiagas. Taigi insulinas tiesiog naikinamas net nenukeliavęs į kraujotaką. Šis procesas taip pat sukelia problemų insulino pompų naudotojams. Kuo ilgiau vienoje vietoje yra pompos adata, tuo labiau ją ir iš jos kapsintį insuliną atakuoja makrofagai. Jie „prikviečia“ kitas imuninės sistemos ląsteles ir skatina uždegimą. Dėl to maždaug po 2 – 3 d. nuo adatos įdūrimo, insulino ardymas injekcijos vietoje tampa vis intensyvesnis. Taigi, gamintojų rekomendacija keisti adatas kas 3 dienas tikrai nėra vien siekis uždirbti ir reikėtų žiūrėti į tai rimtai.

Didelės insulino dozės ne tik pradeda veikti lėčiau, yra mažiau efektyvios (dėl didesnio insulino suardymo injekcijos vietoje), bet ir veikia ilgiau. Tai reiškia, kad aktyvaus insulino gali būti kraujyje net tada, kai nebesitikima. Todėl didelės dozės dažniau sukelia pavėluotas hipoglikemijas.

Kokias išvadas galima daryti iš šios insulino „homeopatijos“?

  1. Mikrodozavimas yra prioritetas. Mikrodozėms priskiriama 0,1 – 1,0 vv. Daug mikrodozių veiks efektyviau, nei viena įprastinė dozė, todėl jei reikia susileisti 5 – 10 vv insulino, geriau juos dalinti į keletą dozių po 1 – 2 vv.
  2. Mikrodozės tinka tiek maistui kompensuoti, tiek korekcijoms. Hiperglikemiją žymiai saugiau ir efektyviau normalizuoja keletas mikrodozių, nei viena didelė.
  3. Naudojant mikrodozes maistui lengviau ir saugiau „prebolusinti“ – t.y. susileisti insuliną prieš valgį. Net tiksliai nežinant, kas bus lėkštėje, 1 vv suleistas prieš 30 – 40 min nesukels didelės hipoglikemijos grėsmės, bet pradėjus valgyti organizme jau bus veikiančio insulino, kuris neleis angliavandeniams staigiai pakelti glikemijos. Trūkstamas insulino kiekis gali būti suleidžiamas jau pradėjus valgyti ar net pavalgius, kai tiksliai žinoma, kiek angliavandenių buvo lėkštėje.
  4. Mikrodozės yra fiziologiškai panašesnės į kasos veiklą. Sveika kasa išskiria insuliną nedideliais kiekiais tiek dažnai, kiek reikalauja gliukozės kiekis kraujyje.
  5. Naudojant mikrodozavimą gali sumažėti paros insulino kiekis, nes jis tiesiog panaudojamas efektyviau.

Piešinyje5 – insulino molekulių “šešetukas”.

Nuorodos:

  1. Homeopathy – Science-Based Medicine
  2. Placebos as Medicine: The Ethics of Homeopathy – Science-Based Medicine
  3. Apie insuliną ir karštį - Cukrinė Lapė
  4. www.perimed-instruments.com
  5. File:Human-insulin-hexamer-3D-ribbons.png - Wikimedia Commons
Skip to content