Lapių būna įvairių. Šita cukrinė, todėl kalba apie cukrinį diabetą ir technologijas.

Apie insuliną ir karštį

Sauna

Turinys

Du svarbūs tilteliai

Natūralus žmogaus insulinas yra baltymas, kurio molekulę sudaro dvi grandinėlės amino rūgščių (iš viso 51 amino r.). Lyginant su daugeliu kitų baltymų, insulino molekulė visai mažutė (pvz.: kiaušinio pagrindinį baltymą sudaro 385 amino r.). Insulino grandinėlės yra sudėtingai susivyniojusios bei tarpusavyje sujungtos dviem sieros tilteliais. Šie tilteliai, deja, nėra itin stiprūs. Ir jie tik du! Kodėl tai svarbu? Todėl, kad tik teisingai išsidėstęs erdvėje insulinas gali atlikti savo darbą organizme. Jei insulino grandinėlės išsivynioja, arba suyra jas jungiantys tilteliai, arba atskyla pavienės amino rūgštys – jis nebeveikia. O šie procesai gali įvykti veikiant aukštai (arba labai žemai) temperatūrai ir/arba vibracijai. Kiaušinio baltymas atlaiko iki +84 C temperatūrą, tuo tarpu natūralus insulinas – tik +40 C. Gera žinia yra ta, kad natūralus insulinas beveik nebenaudojamas. Visa tai, ką šiuo metu perkame vaistinėse, yra insulino ANALOGAI, sukurti genų inžinerijos būdu. Jie ne tik pasižymi skirtingu poveikio greičiu (vieni veikia greičiau už natūralų, kiti – itin lėtai), bet ir didesniu stabilumu.

Kaip testuojami insulinai?

Dažniausiai imama pompa, kuri periodiškai kratoma (pvz.: 100 k/min) ir laikoma +37 (+/-2) C temperatūroje 7-14 dienų. Visi parduodami insulinai (Humalog, NovoRapid, Apidra, Fiasp, Lyumjev) šį testą yra praėję. Skirtumai – nedideli (visgi, reikia žinoti, kad pompoje naudojant Apidra, jis gali sugesti greičiau nei konkurentai). Visi vaistinėse parduodami insulinai teoriškai gali atlaikyti +35 – +39 laipsnių C temperatūra bent 5 – 7 dienas ir neprarasti poveikio. Būtent tai leidžia juos naudoti pompose (čia kalbama apie trumpo veikimo insulinus). Daugiau apie insulino teisingą naudojimą pompoje galite paskaityti čia.

O jei temperatūra aukštesnė?

Saulėkaitoje paliktame automobilyje karštis gali pasiekti ir +90 C. Turbūt aišku, ką tai reiškia, jei ten bent pusvalandį pabus insulinas. Lėktuvų, skrendančių 11 km aukštyje, bagažo skyriuje – atvirkščiai, dažnai būna minusinė temperatūra. Žinoma, valandos skrydžio į, pvz.: Kopenhagą, metu gal ir nieko nenutiks. Tačiau jei skrydis transatlantinis – galima tikėtis nemalonių siurprizų palikus insuliną registruotame bagaže.

Dar labai svarbus aspektas – temeratūros pastovumas. Pradėtų naudoti penų nerekomenduojama kaskart išsiiminėti iš šaldytuvo. Insulinas gali būti iki mėnesio kambario (+25 C) temeratūroje ir išlikti veiksnus. Tuo tarpu dažnas temperatūros kaitaliojimas (šaldytuve +6, o išėmus rankose sušyla bent iki +20) gali paveikti jautrią molekulių struktūrą.

Kaip karštis veikia žmogų, besileidžiantį insuliną?

Kaip visada, atsakymų – keletas:

  • Aukšta glikemija – dažniausiai dėl vandens trūkumo organizme. Per karščius labai lengva „išdžiūti“, dėl ko „sutirštėja“ kraujas ir mažesniame tūryje pasiskirsto gliukozė. Sprendimas – gerti vandenį! Kita aukštų skaičių priežastis – nuo karščio nebeveikiantis insulinas.
  • Žema glikemija – dėl išsiplėtusių kraujagyslių ir organizmo pastangų atsivėsinti. Šį procesą galima prilyginti pastoviam fiziniam krūviui. Kitaip tariant, karštis ryja gliukozę, nes mūsų organizmai intensyviai dirba bandydami palaikyti normalią temperatūrą. Sprendimas – mažinti insulino dozes, panašiai kaip sportuojant.

Karštis ir drėgmė yra blogiau nei sausas karštis. Sausame ore organizmui reikia mažiau pastangų atvėsti – garuojantis prakaitas natūraliai vėsina. Tuo tarpu drėgname karštame ore prakaitavimas ne toks efektyvus, todėl reikia žymiai daugiau energijos (o tai reiškia gliukozės) atvėsimui.

Skip to content