No products in the cart.
Menu
Kad ir kaip paradoksaliai skamba, bet stresas biologine prasme mums yra būtinas. Tai toks sveikas ir natūralus mūsų organizmo mechanizmas, paskatinantis duoti reikiamą atsaką bet kam, kas kėsinasi į mūsų fizinę ar dvasinę sveikatą. Prilipo mikrobas? – še tau imuninėm reakcijom per kepurę. Šalta išėjus į lauką? – mažinam šilumos atidavimą: susitraukia odos kraujagyslės, pašiurpsta plaukai. Viršininkas paleido gerklę? – ai, siunčiam jį mintyse toli toli, nes pradėk čia dėl kiekvieno mulkio pergyventi, galo nebus.
Ir visame tame, visuose šiuose atsakuose dalyvauja mūsų nervų sistema bei du svarbūs hormonai: adrenalinas ir kortizolis1. Abu apibendrintai taip ir vadinami – streso hormonai. Jų paskirtis: mobilizuotis gynybai, o gal ir puolimui, nes nėra čia ko kėsintis į mūsų kūno šventovės ramybę.
Kai jis užsitęsia. Viršininkas rėkia kasdien, imuninė sistema nepajėgia iki galo neutralizuoti toksinų bei mikrobų, esam per daug pavrgę, neužsigrūdinę, stokojam svarbių vitaminų, antioksidantų, rūkome, piktnaudžiaujame alkoholiu… Stresorių sąrašas toli gražu nėra baigtinis, baigtinės yra mūsų galimybės adekvačiai į juos reaguoti. Ir štai tada prasideda bėdos. Mūsų kūnas arba psichika nebeatlaiko nuolatinio streso ir kažkas pradeda byrėti: imuninė sistema „pražiūri“ mutavusias ląsteles ir vystosi piktybiniai navikai, kraujagyslės nustoja būti elastingos ir kyla kraujospūdis, nebegyja žaizdos, blogėja ne tik nuotaika, bet ir atmintis, vystosi smegenų degeneracinės ligos, galiausiai „senstame akyse“ ir tai nėra vien nemaloni metafora2.
O tada prieina diabetas ir sako: „Hold my beer“
Hiperglikemija yra ir stresorius, ir atsakas į stresą – tai vienas iš daugelio „užburtų ratų“, kuriuos serviruoja diabetas3. Kai nesuvaldome glikemijos ir ji ilgą laiką yra aukštesnė už normalią, mūsų kraujagyslėse vyksta nuolatinis tylus uždegimas. O tai reiškia ir stresas. Ir nereikia, kad glikemija būtų itin aukšta, mokslas ir medicina dabar jau susirūpino, kad taip vadinamos „tikslinės ribos“ žmogui su diabetu (3,9 – 10 mmol/l) toli gražu nėra „normos ribos“, nes jei glikemija pastoviai sukiojasi apie 8-10 mmol/l, tai kaip ir neperžengia tų rekomenduojamų ribų, bet tai tikrai nėra „norma“. Išmanios technologijos, tokios kaip uždaro ciklo dirbtinės kasos sistemos, arba begalinis žmogaus su diabetu uolumas situaciją gali reikšmingai pataisyti ir priartinti glikemijas prie tikrosios normos: 3,9 – 7,8 mmol/l.
Bet hiperglikemija yra taip pat ir atsakas į stresą – adrenalinas ir kortizolis paskatina gliukozės gamybą kepenyse bei sumažina insulino receptorių jautrumą ląstelėse, todėl hiperglikemija atsiranda net ir be diabeto. Jei stresas atėjo ir praėjo, sveika kasa greitai reikalus pataiso. Jei stresas lėtinis – kasa dirba aria, kol pavargsta, čia toks tiesus takelis link 2 tipo diabeto šviečiasi. Na, o jei kasa pati insulino išskirti jau nebegali, su tokia streso sukelta hiperglikemija tenka kažką daryti. Ir čia technologijos arba uolumas, vietoj to, kad padėtų, gali rimtai pakišti koją.
Uždaro ciklo dirbtinės kasos sistema AAPS yra viena iš efektyviausių priemonių uždėti diabetui apynasrį. Bet net ir tokia išmani sistema kol kas nėra 100% pajėgi eliminuoti visus diabeto serviruojamus iššūkius. Panagrinėkime štai tokį iškalbingą vaizdą.
Kas čia nutiko?
20 val. nutiko stresas. Nieko ypatingo, tiesiog atsakingo dokumento pildymas pareikalavo daug pastangų. Atrodo, kas čia tokio, bet glikemija ėmė ir pašoko iki 9 mmol/l (geltoni taškai prasideda ties 7,8 mmol/l).
22 val. nutiko dar kažkas. Būna gi stresingų vakarų. Glikemija užsiropštė iki 11,5 mmol/l.
Ką tuo metu veikė AAPS? – koregavo. Automatinio insulino dozavimo sistemai visiškai vienodai, dėl ko kyla glikemija: dėl streso, ar dėl torto. Ji koreguoja uoliai ir teisingai.
Visa bėda su streso sukeltom hiperglikemijom yra ta, kad glikemija kyla labai staigiai, todėl AAPS negaili insulino. Bet vos tik pasibaigia streso poveikis (nuslūgsta hormonai), glikemija ima mažėti, o insulino yra neadekvačiai daug. Šiuo atveju kritimo nesustabdė nei pačios AAPS sistemos veiksmai (ji, aišku, stabdo insulino tiekimą, vos tik prasideda kritimas), nei papildomi angliavandeniai. Sensorius beveik valandą atkakliai rodė LOW, o gliukomatis neapsisprendė, ar yra 2,2 mmol/l, ar visgi 2,1 mmol/l. Toliau – jau tik pasekmės: angliavandeniai IR STRESAS (vėl! Nes tokia ilga hipo vidury nakties tikrai nėra ramybės ir įkvėpimo šaltinis) pagaliau pradėjo kelti glikemiją nuo visiško dugno, AAPS kažkuriuo metu pakoregavo papildomai, na ir nubangavo…
Pačios blogiausios situacijos yra patys geriausi mokytojai. Tad ko galime išmokti šioje nemalonioje pamokoje?
“Ramybės, tiktai ramybės” – sakė Karlsonas. Gyventi be stresų ir be diabeto kol kas nepavyks, bet galime pasimokyti su jais abiem sugyventi.
