No products in the cart.
Menu
Hiperglikemija, kuri yra neišvengiama cukrinio diabeto palydovė, gali pažeisti bet kurį mūsų organizmo organą ar sistemą – širdį, kraujagysles, akis, inkstus, nervus. Ypač pastebimai į lėtinį žalojimą reaguoja periferinė nervų sistema, t.y. nervai, kurie perduoda centrinės nervų sistemos (galvos ir nugaros smegenų) siunčiamus impulsus visiems kitiems kūno organams ir jų sistemoms arba atvirkščiai – informaciją iš periferijos siunčia smegenims. Tokia diabeto komplikacija vadinama diabetine polineuropatija (DPN). Šioje vietoje temą galėtume ir užbaigti, pakaktų ciniškai reziumuoti: „kontroliuok savo gliukozės kiekį kraujyje ir jokių komplikacijų nebus“. Deja, optimali T1D kontrolė naudojant šiuolaikines išmaniąsias technologijas (sensorius, pompas, closed loop dirbtinės kasos sistemas), tapo įmanoma tik visai neseniai; galima sakyti, kad „pasisekė“ tiems, kas diabetu susirgo per pastaruosius 5 metus, nes jie nuo pat diagnozės nustatymo gali naudotis visomis technologijų teikiamomis galimybėmis. Tie, kas su diabetu gyvena ne vieną dešimtį metų, tokių galimybių ilgą laiką neturėjo, todėl kontroliavo savo diabetą taip, kaip sugebėjo. Ir visai nebūtinai ta kontrolė yra bloga, kaip ir technologijų naudojimas savaime dar nereiškia, kad kontrolė būtinai bus gera – mes esame žmonės, darome klaidas, klysta ir technika, be to, diabetas yra liga, mėgstanti žiaurius pokštus, todėl visiems nutinka blogų dienų. Nesileidžiant į gilias filosofijas reikėtų sau priminti, kad mūsų žinių, valios ir veiksmų dėka galime padaryti daug, bet toli gražu ne viską, todėl sielvartauti dėl diabeto kontrolės nesėkmių neverta, verčiau ieškoti būdų tą kontrolę pagerinti.
Kiek kitokia situacija su antro tipo diabetu – jis netrenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus, žmogus dažnai nugyvena ne vienerius metus, kol netyčia būna nustatomas T2D. Kartais pirmiau nustatoma jau įsibėgėjusi DPN, o tik tada diabetas. Technologijos neabejotinai ir čia reikšmingai pakeitė supratimą apie tai, ką ir kaip įmanoma keisti, kad liga atsitrauktų ar net remisuotų. Ypač sensoriai, kurie daugeliui žmonių tiesiog „atveria akis“ ir parodo, kaip labai mus veikia tai, ką dedame į burną. Vis dėlto pati T2D prigimtis gundo žymiai labiau atsipalaiduoti – nėra gyvybei pavojingo insulino trūkumo kaip T1D atveju, nėra (bent pradžioje) ir insulino injekcijų, galų gale nėra nei skausmo, nei kažkokių labai aiškių sutrikimų, kurie priverstų susirūpinti, todėl labai dažnai viskas paliekama tiesiog savieigai. Ir tai labai, labai liūdna, nes būtent T2D pradžioje galima viską pakeisti vien pakoregavus mitybą, sumažinus antsvorį ir tiesiog labiau rūpinantis savo sveikata.
Vėlgi nesileidžiant į filosofijas „kaip būtų, jeigu (ne)būtų“, tenka konstatuoti faktą, kad 50 % diabetu sergančių žmonių ilgainiui turi diabetinę polineuropatiją, jos dažnis varijuoja priklausomai nuo tipo (T1D atveju ji yra retesnė, nei T2D atveju) ir diabeto trukmės – sergančiųjų 30 ir daugiau metų grupėje, nepriklausomai nuo diabeto tipo, polineuropatijos simptomų turi kas antras. 1
Tai neurologinis sutrikimas (neuro-patija), pasireiškiantis daugelyje nervų (poli-neuropatija), dėl diabeto sukeliamų nervų pažeidimų. DPN diagnozuojama tada, kai yra būdingi simptomai, tyrimai patvirtina nervų pažaidą ir NĖRA KITŲ PRIEŽASČIŲ neuropatijai atsirasti.2
Nervų ląstelių pažaidą sukelia tiesioginis toksinis didelės koncentracijos gliukozės poveikis bei kraujagyslių, maitinančių nervą, pažeidimas dėl to paties toksinio gliukozės poveikio. Kiti veiksniai, tokie kaip aukštas cholesterolio kiekis kraujyje ar didelis kraujospūdis, situaciją dar pablogina.
Simptomai dažniausiai pasireiškia kojose ir rankose, tačiau gali sutrikti ir virškinimo trakto, šlapimo takų, širdies ir kraujagyslių veikla. Priklausomai nuo to, kokie nervai yra pažeisti, gali pasireikšti:
Visi šie simptomai nėra specifiniai, t.y., negalima pajutus kažkuriuos iš jų garantuotai pasakyti, kad tai jau neuropatija. Ir dar klaidingiau iš karto manyti, kad tai būtent diabetinė neuropatija. Panašius simptomus gali sukelti daugybė kitų veiksnių ir ligų: apsinuodijimas sunkiaisiais metalais (pvz.: švinu, gyvsidabriu, arsenu, taliu), alkoholio vartojimas, autoimuninės ligos (celiakija, reumatoidinis artritas, Guillain-Barre sindromas ir kt.), infekcijos (pvz.: Laimo liga, hepatitai, ŽIV, Covid-19), kraujotakos sutrikimai, skydliaukės ligos, inkstų ligos, mitybos sutrikimai (vitaminų trūkumas) ir kt. 3
DPN dažniausiai vystosi tyliai – žmogus jaučia tam tikrą diskomfortą ar net skausmą, bet nėra linkęs skųstis, laukia „kol praeis“. Paprastai į medikus kreipiamasi, kai DPN jau įsibėgėjusi, tada ji diagnozuojama paprastai: pakanka vien ilgos diabeto trukmės (10-15 metų ar daugiau) ir tipiškų nusiskundimų. Patvirtinimui atliekami refleksų ir jautrumo testai: temperatūros, prisilietimo, vibracijos, skausmo suvokimo.
Deja, tikslinio gydymo DPN nėra – pagrindinis reikalavimas yra kuo griežčiau kontroliuoti glikemiją. Simptomams palengvinti naudojami tam tikri medikamentai, bet jie tik malšina simptomus, o ne gydo. Kuo labiau pažengusi DPN, tuo sunkiau ką nors padaryti – štai kodėl labai svarbu aptikti nervų pažeidimus kuo anksčiau.
Ankstyvos DPN nustatymas nėra toks paprastas, dažniausiai tam naudojami instrumentiniai tyrimai: elektroneuromiografija (ENMG), nervų laidumo greičio tyrimas (NCV), magnetinio rezonanso neurografija, plonųjų nervinių skaidulų tyrimai („tyliojo“ odos periodo tyrimas, skausminio fleksinio reflekso tyrimas), odos simpatinio atsako tyrimas. Tokie tyrimai reikalauja brangios įrangos ir specialiai paruošto personalo, tačiau jie gali padėti užkirsti kelią didelėms problemoms ateityje, todėl visada verta apsvarstyti tokių tyrimų būtinybę.
Tai neurologinis sutrikimas, kuris nebūtinai yra susijęs su diabetu (juo serga 5-10 % europiečių), tačiau tarp diabetu sergančių žmonių gana dažnas. Ir jo simptomai gali būti labai panašūs į diabetinės polineuropatijos simptomus. Kaip ir DPN, šis sutrikimas pasireiškia skausmu, deginimu, neramumu, noru judinti kojas (iš čia ir pavadinimas), jautrumu prisilietimams – šie simptomai labiausiai vargina naktį, todėl dažnai sutrinka žmogaus miegas ir suprastėja gyvenimo kokybė. Kadangi DPN yra pagrindinis diabetu sergančių žmonių neurologinis sutrikimas, nusiskundimai, susiję su NKS gali būti „nurašomi“ neuropatijai.
Įdomu tai, kad elektroneuromiografijos tyrimas NKS atveju būna visiškai normalus. Ir gydymas yra! Kitaip tariant, pajutus keistus pojūčius kojose visų pirma reikia pasikonsultuoti su neurologu ir atlikti ENMG tyrimą, o ne baimintis polineuropatijos, ypač jei glikemijos kontrolė yra gera. Beje, vaistai, kurie skiriami DPN simptominiam gydymui, ne tik nepadeda NKS atveju, bet gali dar labiau bloginti simptomus. Ir atvirkščiai – NKS gydymui naudojami specifiniai vaistai, kurie visiškai netinka DPN atveju. Be to, NKS simptomus palengvina ir nemedikamentinės priemonės: masažas, atpalaidavimo technikos, kofeino, nikotino ribojimas.4
Pirminio (t.y. atsirandančio ne kaip kitų ligų pasekmė) NKS priežastys nėra visiškai aiškios, manoma, kad jo atsiradimą lemia lėtinis uždegimas. Daug dažniau NKS yra antrinis, t.y. jo simptomai atsiranda dėl pažeidimų, kuriuos sukelia kita liga ar būklė. Antrinis NKS gali pasireikšti dėl geležies stokos, nėštumo, nugaros smegenų pažeidimo, inkstų ligų.5
Geležies trūkumas yra susijęs tiek su periferinės, tiek su centrinės nervų sistemos sutrikimais. Geležis yra būtinas mikroelementas, užtikrinantis normalų smegenų vystymąsi, nervinių impulsų perdavimą, nervo apvalkalo (mielino) formavimąsi, hormonų, baltymų, neurotransmiterių (serotonino, dopamino, norepinefrino) gamybą, ląstelių energetinius procesus. Kai trūksta geležies, gali sutrikti ne tik motorinės funkcijos, bet ir pažintinės. Geležies stokos anemija gali būti neuropatijos priežastimi.6 Geležies stoka yra viena iš dažniausių neramių kojų sindromo priežasčių.7
Būklė, kai kraujas nebesugeba normaliai aprūpinti deguonimi audinius, vadinama mažakraujyste arba anemija. Anemijos rūšių yra ne viena, tačiau pati dažniausia yra geležies stokos anemija. Diabetas čia ir vėl taria savo bjaurų žodį – geležies stokos anemijos dažnis tarp diabetu sergančių žmonių yra didesnis nei ne-diabetinėje populiacijoje.8 Pastebėta, kad kuo prastesnė diabeto kontrolė, tuo ryškesnis geležies deficitas – dažniausiai to priežastis yra trinkanti inkstų funkcija.9 Tačiau geležies deficitas gali pasireikšti ir diabetu sergantiems žmonėms, kurių kontrolė yra gera, o inkstų funkcija nesutrikusi. Tyrimai rodo, kad geležies deficitą gali turėti kas antras diabetu sergantis žmogus su nesutrikusia inkstų funkcija. 10
Žmogaus organizmas yra vieningai funkcionuojanti sistema, kurioje bet koks sutrikimas gali išderinti daugybės kitų organų ar sistemų veiklą. Todėl į jokį procesą nederėtų žvelgti izoliuotai, nes jis gali būti daug didesnio paveikslo mažytė detalė. Diabetas nėra vien glikemijos svyravimai, tai visuma procesų, kurie būtini tam, kad žmogus gyventų, tačiau diabeto atveju jie vyksta šiek tiek kitaip. Ir toje procesų raizgalynėje viskas vienaip ar kitaip susiję:
