Lapių būna įvairių. Šita cukrinė, todėl kalba apie cukrinį diabetą ir technologijas.

Profilaktiniai kraujo tyrimai. II dalis

Turinys

Šioje dalyje aptarsime pagrindinių gliukozės apykaitos parametrų (glikemijos, glikuoto hemoglobino, insulino koncentracijos kraujyje) ir jautrumo insulinui nustatymą. Nors šie rodikliai labiausiai pažįstami diabetu sergantiems žmonėms, juos periodiškai pasitikrinti rekomenduojama visiems, ypač turintiems antsvorio ir kitų metabolinio sindromo rizikos veiksnių. 

Gliukozės kiekis kraujyje

Glikemijos, t.y. gliukozės koncentracijos kraujyje sąvoka yra pažįstama ne tik diabetu sergantiems žmonėms. Išties, glikemija yra pats jautriausias žmogaus organizme vykstančių medžiagų apykaitos procesų atspindys. Ji žaibiškai kinta, kai veikia maistas, hormonai (ypač streso), fizinis krūvis ar badavimas. Kadangi kūno organai, ypač galvos smegenys, yra labai jautrūs glikemijos pokyčiams, ji palaikoma gana siaurose ribose ir tam pasitelkiama labai sudėtinga neigiamo grįžtamojo ryšio reguliacinė sistema, kurioje dalyvauja hormonai (pagrindiniai – insulinas ir gliukagonas), organai (kepenys, raumenys) bei specifinės ląstelės (kasos Langerhanso salelių ląstelės ir gliukozei jautrūs neuronai galvos smegenų pagumburyje).

Kasos išskiriami hormonai insulinas ir gliukagonas yra svarbiausi svertai, padedantys išlaikyti glikemiją normos ribose:

Tyrimas

Laboratorinis tyrimas iš piršto​

Laboratorinis tyrimas iš venos​

Tyrimas namuose gliukomačiu

Norma nevalgius

3,3-5,5 mmol/l​

3,1-6,4 mmol/l​

3,3-6,1 mmol/l​

Norma 2 val. po valgio

< 7,5 mmol/l​

< 7,5 mmol/l​

< 7,5 mmol/l​

Norma 2 val. po 75 g. gliukozės testo

< 7,8 mmol/l​

< 7,8 mmol/l​

< 7,8 mmol/l​

Laboratorinis tyrimas iš piršto​

Norma nevalgius: 3,3-5,5 mmol/l​

Norma 2 val. po valgio: < 7,5 mmol/l​

Norma 2 val. po 75 g. gliukozės testo: < 7,8 mmol/l​

Laboratorinis tyrimas iš venos​

Norma nevalgius: 3,1-6,4 mmol/l​

Norma 2 val. po valgio: < 7,5 mmol/l​

Norma 2 val. po 75 g. gliukozės testo: < 7,8 mmol/l​

Tyrimas namuose gliukomačiu

Norma nevalgius: 3,3-6,1 mmol/l​

Norma 2 val. po valgio: < 7,5 mmol/l​

Norma 2 val. po 75 g. gliukozės testo: < 7,5 mmol/l​

Padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje signalizuoja apie rimtas problemas: gliukozės tolerancijos sutrikimą, prediabetą, diabetą. Laikinas glikemijos „išėjimas“ iš ribų gali būti dėl didelio streso, ūmios infekcinės ligos, tam tikrų vaistų (gliukokortikoidų) vartojimo, nėštumo (gestacinis diabetas). Pašalinus tokį sutrikimą sukeliantį veiksnį, glikemija normalizuojasi, tačiau reikia žinoti, kad padidėjusi glikemija sukelia kraujagyslių pažeidimus, dėl kurių gali vystytis vėžys, kardiovaskulinės ligos, Alzheimerio liga, inkstų, akių tinklainės ir nervų pažeidimai. 2017 m. publikuotas Korėjoje atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 12 milijonų įvairaus amžiaus žmonių (stebėtų nuo 9 iki 12 metų laikotarpyje), atskleidė, kad nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus mažiausią bet kokios priežasties mirties riziką turėjo tie dalyviai, kurių glikemija nevalgius buvo 4.0 – 5.2 mmol/l. 1

Diabetu nesergantiems žmonėms rekomenduojama bent kartą metuose išsitirti glikemiją nevalgius (tai daroma ryte, po mažiausiai 8 val. nevalgymo). Kartu gali būti atliekamas ir glikuoto hemoglobino tyrimas, kuris parodo paskutinių 2-3 mėnesių vidutinę glikemiją. Plačiau apie glikuoto hemoglobino tyrimą galima paskaityti čia: https://cukrinelape.com/straipsnis/aistros-del-hba1c/

Glikuoto hemoglobino norma: 4.0 – 6.0 %

Diabetu nesergantiems žmonėms rekomenduojama bent kartą metuose išsitirti glikemiją nevalgius (tai daroma ryte, po mažiausiai 8 val. nevalgymo). Kartu gali būti atliekamas ir glikuoto hemoglobino tyrimas, kuris parodo paskutinių 2-3 mėnesių vidutinę glikemiją. Plačiau apie glikuoto hemoglobino tyrimą galima paskaityti čia: https://cukrinelape.com/straipsnis/aistros-del-hba1c/

Glikuoto hemoglobino norma: 4.0 – 6.0 %

Ar sergant cukriniu diabetu normos yra kitos? – tikrai ne. Bent jau ne šiais technologijų laikais, kai į pagalbą galima pasitelkti sensorius, insulino pompas ir uždaro ciklo sistemas. Tarptautiniuose susitarimuose ir standartuose glikemijos normos ribomis laikoma 3.9 – 10.0 mmol/l ir to būtina siekti. Viršutinė riba 10.0 mmol/l apima ir glikemijos pakilimus po valgio, svarbiausia, kad ji ten neužsibūtų. Išlaikant glikemiją šiose ribose bent 80 % laiko, glikuoto hemoglobino tyrimas paprastai irgi atitinka sveiko žmogaus ribas. Tikėtina, kad didėjant technologijų pasirinkimui ir galimybėms, dabar rekomenduojama ≤ 7.0 % glikuoto hemoglobino „norma“ diabetu sergantiems žmonėms taip pat bus pakeista į tikrą fiziologinę normą.

Insulino kiekis kraujyje

Išgirdus tokį tyrimo pavadinimą daugelis su diabetu nesusidūrusių žmonių turbūt tiesiog gūžteli pečiais – o kam tai tirti? Gydytojai paprastai paskiria šį tyrimą, kai įtariamas insuliną gaminantis auglys (insulinoma) – tada insulino randama nenormaliai daug. Taip pat šis tyrimas atliekamas įtariant jautrumo insulinui sumažėjimą ir 2 tipo diabetą. Deja, bet statistika rodo, kad 2 tipo diabeto atvejų skaičius kasmet tik didėja ir kartu daugėja žmonių, kuriems diabetas nustatomas vėlai, jau atsiradus kitų organų (akių, inkstų, nervų) pažeidimams. Todėl privačios kraujo tyrimų laboratorijos siūlo profilaktines programas, kuriose dažnai įtraukiamas ir insulino kiekio kraujyje nevalgius tyrimas. Jį ypač rekomenduojama atlikti žmonėms, turintiems bent vieną iš metabolinio sindromo rizikos veiksnių.

Metabolinis sindromas nėra atskira liga – tai kelių medžiagų apykaitos sutrikimų visuma, sukelianti sunkesnes pasekmes, nei patys sutrikimai atskirai. Šie sutrikimai atsiranda dėl vis didėjančio ląstelių atsparumo (rezistencijos) insulinui. Dėl to žmogus nutunka, padidėja jo arterinis kraujospūdis, padaugėja cholesterolio ir gliukozės koncentracijos kraujyje. Negydant vystosi 2 tipo cukrinis diabetas, širdies kraujagyslių ligos, nealkoholinis kepenų suriebėjimas, policistinių kiaušidžių sindromas, miego apnėja, demencija. Metabolinio sindromo rizikos veiksniai: antsvoris, nejudrus gyvenimo būdas, rūkymas, daug angliavandenių turinti dieta.

Insulino kiekio kraujyje nevalgius norma: < 25 mIU/l

Padidėjęs insulino kiekis kraujyje nevalgius gali būti dėl kasos β ląstelių naviko – insulinomos. Kaip ir laikina hiperglikemija, laikinas hiperinsulinizmas gali pasireikšti dėl streso, infekcijos, nėštumo, kepenų ligos, ilgalaikės nemigos, nutukimo. Pašalinus šias priežastis, insulino kiekis kraujyje nevalgius grįžta į normą.

Deja, bet didėjant antsvoriui, kasa insulino išskiria vis daugiau, o jautrumas jam – mažėja. Todėl jei niekaip nesiseka sureguliuoti kūno svorio, verta išsitirti gliukozės ir insulino kiekius kraujyje nevalgius ir apsiskaičiuoti jautrumą insulinui.

HOMA-IR

Tai homeostatinio rezistencijos insulinui įvertinimo modelis (Homeostatic Model Assessment of Insulin Resistance) – neinvazinis jautrumo insulinui nustatymo būdas. Jį galima apsiskaičiuoti savarankiškai, žinant du jau aptartus rodiklius: gliukozės koncentraciją kraujyje nevalgius ir insulino koncentraciją kraujyje nevalgius.

  • HOMA-IR = (glikemija mmol/l x insulinas mIU/l) / 22.5
  • Norma: 0.5 – 1.4
  • HOMA-IR < 1.0 reiškia, kad žmogus yra optimaliai jautrus insulinui.
  • HOMA-IR > 1.9 reiškia nedidelę rezistenciją insulinui.
  • HOMA-IR > 2.9 reiškia didelę rezistenciją insulinui.

Tiesa, HOMA-IR rodiklis turi reikšmingą apribojimą: jo negalima taikyti diabetu sergantiems žmonėms, kurie leidžiasi insuliną, taip pat jis gali būti netikslus vyresniame amžiuje.

Jautrumo insulinui atstatymo būdai

Jautrumo insulinui atstatymas yra kritiškai svarbus 2 tipo cukrinio diabeto prevencijai ir gydymui, antsvorio mažinimui, širdies ligų profilaktikai ir gyvenimo trukmės pailginimui. Jautrumas insulinui nėra įgimtas, jis taip pat nėra ir pastovus – kinta net paros bėgyje (dažniausiai fiziologiškai jautrumas insulinui būna mažiausias ryte ir didžiausias naktį) 2. Jautrumo insulinui sumažėjimas vadinamas rezistencija. Nors rezistencija insulinui labiausiai susijusi su antsvoriu 3, ji gali pasireikšti ir liekniems, tad labai svarbu žinoti, kokie veiksniai mažina ląstelių jautrumą insulinui, – juos pašalinus situacija gali reikšmingai pagerėti.

  1. Miegas yra kritiškai svarbus normaliai glikemijai 4. Tyrimai rodo, kad žmonių, kurie miega mažiau nei 6,5 valandas per naktį, jautrumas insulinui yra iki 40% mažesnis, palyginti su tais, kurie miega 7 – 8 valandas 5.
  2. Fizinis aktyvumas. Judėjimas žmogui yra būtinas, tačiau judėjimas judėjimui nelygu. Jautrumą insulinui labiausiai didina aerobinių ir jėgos treniruočių kombinacija 6 – tam nebūtina eiti į sporto salę (nors rekomenduojama!), užtenka reguliarios mankštos, važiavimo dviračiu, kopimo į kalnus ir panašių veiklų. Labai svarbu, kad fizinis aktyvumas nekeltų papildomo streso – tam reikia tinkamai pasirinkti judėjimo būdą, trukmę ir intensyvumą. Kartais žmonės sako: „nusilakstau darbe, kam man ta sporto salė“ – deja, „nusilakstymas darbe“ nėra sportas, nes dažniausiai jis susijęs su padidėjusiu streso hormonų lygiu, kurie tik didina rezistenciją insulinui.
  3. Streso mažinimas / vengimas. Streso (psichinio ir fizinio) metu išsiskiriantys hormonai (ypač kortizolis) veikia viską, ko mes norėtume išvengti: didina gliukoneogenezę kepenyse, slopina gliukozės pasisavinimą, slopina insulino sekreciją, sukelia uždegiminius procesus ir, aišku, didina atsparumą insulinui 7. Gal ir ne visos ligos nuo streso, bet 2 tipo diabetui stresas tikrai atkelia vartus.
  4. Nors daug dešimtmečių buvo demonizuojami riebalai, kaip pagrindinė nutukimo ir rezistencijos insulinui priežastis, naujausi tyrimai rodo, kad viskas nėra taip paprasta. Ne riebalai, o būtent angliavandeniai, ypač aukšto glikeminio indekso, perdirbti ir rafinuoti sukelia hiperinsulinizmą ir rezistenciją insulinui 8. Prie jų prisijungia dalinai hidrinti, trans-riebalai ir fruktozė 9. O štai sotieji riebalai naujausių tyrimų rezultatuose visai nebėra „blogi“ – ne cholesterolio padidėjimas kraujyje sukelia širdies kraujagyslių ligas, o būtent rezistencija insulinui dėl apskritai neteisingos mitybos (daug angliavandenių, trans-riebalų) ir hiperglikemijos sukelikamas lėtinis uždegimas 10. Kitaip tariant, jautrumo insulinui atstatymui svarbu kuo labiau sumažinti greito poveikio angliavandenių, perdirbtų aliejų ir trans-riebalų vartojimą, o ne atsisakyti kiaušinienės su spirgučiais (žinoma, be duonos). Taip pat labai svarbu užtikrinti skaidulų vartojimą – Japonijoje atliktas tyrimas rodo, kad didesnis žalių daržovių ir kitų skaidulų (tiek tirpių, tiek netirpių) šaltinių valgymas koreliuoja su mažesne 2 tipo cukrinio diabeto atsiradimo rizika 11.
  5. Protarpinis badavimas. Naujausi tyrimai rodo, kad protarpinis badavimas yra efektyvus nemedikamentinis jautrumo insulinui didinimo ir 2 tipo diabeto gydymo būdas 12.

Nuorodos:

  1. Association between fasting glucose and all-cause mortality according to sex and age: a prospective cohort study
  2. Insulin under the influence of light
  3. www.ahajournals.org
  4. Inadequate sleep as a contributor to impaired glucose tolerance: A cross-sectional study in children, adolescents, and young adults with circadian rhythm sleep-wake disorder
  5. Assessment of sleep and obesity in adults and children
  6. Influences of Resistance versus Aerobic Exercise on Physiological and Physical Fitness Changes in Previously Inactive Men with Obesity: A Prospective, Single-Blinded Randomized Controlled Trial
  7. Chronic Stress and Diabetes Mellitus: Interwoven Pathologies: Ingenta Connect
  8. Diet pattern may affect fasting insulin in a large sample of black and white adults | European Journal of Clinical Nutrition
  9. Partially hydrogenated vegetable oil containing 5% trans fats when combined with fructose exacerbates obesity and non-alcoholic fatty liver disease in rats | SpringerLink
  10. homeoviscous adaptation to dietary lipids (HADL) model explains controversies over saturated fat, cholesterol, and cardiovascular disease risk | The American Journal of Clinical Nutrition | Oxford Academic
  11. Dietary fiber intake and risk of type 2 diabetes in a general Japanese population: The Hisayama Study
  12. Intermittent fasting: is there a role in the treatment of diabetes? A review of the literature and guide for primary care physicians | Clinical Diabetes and Endocrinology | Full Text
Skip to content