Lapių būna įvairių. Šita cukrinė, todėl kalba apie cukrinį diabetą ir technologijas.

O, rėibybė rėibybė…

Cepelinai

Turinys

Žemaitiškai visas tekstas skamba taip: “Išvėrė buoba apyžaliuos kleckuos, apėpėlė taukas – vo rėibybė, jiesk by bagali!” Nepaisant to, kaip juokingai ar dviprasmiškai tai skamba tarmiškai, vertimas gana kuklus: “Išvirė moteris nekokybiškų cepelinų, apipylė taukais – tai bent riebumas, valgyk, kiek gali! Deja, kai kalbama apie mokslinius tyrimus ir jų rezultatus, vienokia ar kitokia interpretacija gali būti lemiama.  Jau turbūt supratote, kad straipsnis bus apie RIEBALUS ir tai, kaip jie (nepelnytai) tapo žmonijos priešu Nr. 1.

Pradžiai – šiek tiek istorijos

1913 m. rusų mokslininkas Nikolajus Aničkovas1 atliko eksperimentą su triušiais, kurio metu šėrė juos kiaušiniais (daug cholesterolio, ypač žole mintančiam triušiui). Triušiams išsivystė aterosklerozė. Panašūs rezultatai buvo gauti ir su kitais žolėdžiais, tačiau pakartojus eksperimentą su mėsėdžiais šunimis sensacija dingo: šunims aterosklerozė nesivystė, kad ir kiek cholesterolio buvo pridedama į jų maistą. Įdomu tai, kad nors žmonės nėra žolėdžiai, būtent triušių modelis buvo priimtas, kaip patikimas įrodymas.

1953 m. amerikietis mokslininkas Ancel Keys2 paskelbė straipsnį3, kuriame teigė, kad dėl širdies kraujagyslių ligų (ŠKL) “kalti” sotieji maisto riebalai: sviestas, kiaušiniai, raudona mėsa. Keys, beje, eksperimentavo ir su cholesteroliu – viename iš savo tyrimų4 jis patikimai įrodė, kad net milžiniški cholesterolio kiekiai žmonių maiste nesukelia jo kiekio padidėjimo kraujyje. Kadangi tokie rezultatai nelabai atitiko jo hipotezę, Keys apkaltino riebalus apskritai. Tokią išvadą jis padarė palyginęs sočių JAV verslininkų ir alkstančių pokario Europos gyventojų sergamumą ŠKL. Straipsnis susilaukė milžiniško populiarumo – apie riebalų žalą pradėjo kalbėti TV ir spauda. Norėdamas galutinai pagrįsti šią savo hipotezę, Keys 1958 – 1964 m. vykdė “Septynių šalių tyrimą” (Seven Countries Study5) ir – savaime suprantama – gavo patikimus įrodymus. Vis dėlto, mokslo pasaulyje šis tyrimas iš pat pradžių susilaukė daug kritikos. Daugiausia klausimų kelia tyrimo šalių pasirinkimas – JAV, Japonija, Olandija, Suomija, Italija, Graikija ir Jugoslavija – tyrimo laikotarpiu gyveno labai skirtingom ekonominėm ir politinėm sąlygom; iki tyrimo pradžios Keys jau buvo atlikęs daug gyventojų mitybos apklausų 22 šalyse, tačiau jų į “Septynių šalių tyrimą” kažkodėl neįtraukė – manoma dėl to, kad rezultatai nepatvirtino jo hipotezės (visas 22 tyrė Keys oponentai J. Yerushalmy ir H. Hillerboe, 1957. Jų tyrimo6 rezultatai toli gražu ne tokie “akivaizdūs”). Kritikai atkreipė dėmesį, kad kaip pagrindinis ŠKL rizikos rodiklis vertintas tik bendras serumo cholesterolio lygis, nors jau buvo žinomos jo frakcijos. Be to, tyrimo dalyviai buvo klausinėjami, ką jie kasdien valgo, tačiau neatsižvelgta į tai, kad apklausų metu Graikijoje (kurios rezultatai buvo patys įtikinamiausi Keys teigimu) buvo Gavėnia, kurios pasninko ortodoksiškos Viduržemio regiono šalys itin griežtai laikosi. Nepaisant šių akivaizdžių trūkumų, Keys tyrimas ilgiems dešimtmečiams tapo sveikos mitybos rekomendacijų pagrindu. Pats Keys jas pavadino Viduržemio jūros dieta7 (nes rėmėsi Italijos ir Graikijos patirtimi):

 

Viduržemio jūros dietos maisto piramidė
Viduržemio jūros dietos maisto piramidė

Kaip matome, šioje piramidėje sotieji gyvulinės kilmės riebalai prilyginti saldumynams ir rafinuotiems produktams, todėl pakeisti neva sveikesniais augaliniais aliejais. Vėliau piramidė modifikuota, aliejus perkeliant į viršų ir įvardijant maisto riebalais apskritai. Savaime tokiose rekomendacijose viskas yra gerai: mitybos pagrindą sudaro daržovės, vaisiai, pilno grūdo produktai. Tačiau maisto gamintojai, entuziastingai palaikydami sveikos mitybos marketingą, padėjo žmonijai riebaluose atrasti sveikatos priešą, apie kurį ši nieko nežinojo tūkstančius metų. Low fat, 0% riebalų, Mažai kalorijų, Fitness ir panašūs užrašai ant produktų pakuočių tapo masalu pirkėjams, kruopščiai analizuojantiems maisto produktų sudėtis ir ieškančių tų, kuriuose riebalų kiekis mažiausias. Išėmus riebalus iš maisto, tenka juos kažkuo pakeisti. Ir tas kažkas – dažniausiai – yra cukrus. Paradoksalu, bet tas pats Keys, pradėjęs globalų karą su riebalais, mūru stojo gindamas… cukrų. 1972 m. jis viešai išjuokė britų mokslininko John Yudkin knygą “Grynas, baltas ir mirtinas” (“Pure, white and deadly8” – paskaitykite ir nustebsite, kaip tiksliai šis mokslininkas įvardija cukraus vartojimo ir nutukimo, metabolinio sindromo, T2 diabeto, širdies kraujagyslių (!), odos, akių, dantų ligų, tam tikrų rūšių vėžinių susirgimų ryšį), kurioje pastarasis drąsiai teigia, kad būtent cukrus, o ne riebalai sukelia trigliceridų ir MTL cholesterolio – pagrindinių aterosklerozės ir ŠKL kaltininkų – padidėjimą kraujyje. Keys rašė9:

“It is clear that Yudkin has no theoretical basis or experimental evidence to support his claim for a major influence of dietary sucrose in the etiology of CHD <…>. But the propaganda keeps on reverberating…”

“Akivaizdu, kad Yudkinas neturi nei teorinio pagrindo, nei eksperimentinių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginį apie didelę maistinės sacharozės įtaką ŠKL etiologijai <…>. Tačiau propaganda ir toliau aidi…”

Turbūt nesunku atspėti, kokio produkto gamintojai energingai rėmė Keys pasisakymus ir finansavo vėlesnius tyrimus, patvirtinančius riebalų kenksmingumą. Yudkino knyga, nors ir buvo išversta į keletą užsienio kalbų, dalies mokslo visuomenės buvo nepripažįstama ir nuožmiai kritikuojama. Tačiau kita dalis, stebėdama nuolat augančius nutukimo, T2 diabeto ir ŠKL mastus (nepaisant visų draudimų), po truputį pradėjo abejoti oficialiom mitybos rekomendacijom. Apie 1990 m. kilo susidomėjimo MAM ir Keto dietomis banga, kurią pradėjo Robertas Atkinsonas (kardiologas, taip pat išjuoktas ir atmestas oficialiosios medikų visuomenės). Mokslinių tyrimų, pagrindžiančių Yudkino teoriją, taip pat nenumaldomai daugėjo. PSO, uoliai palaikanti kovą su riebalais, 2003 m. pridėjo ir rekomendaciją mažinti cukraus kiekį maiste iki 10 % bendro kcal kiekio – “ne tik dėl dantų priežiūros, bet ir dėl maistingumo apskritai10“. 2015 m. ši norma sumažinta iki 5 %.

2012 m. Yudkino knyga išleista pakartotinai Penguin leidykloje ir pripažinta, kad tai vienas labiausiai mąstymą transformuojančių leidinių.

Deja, tai nereabilitavo riebalų. Visuomenė (tiek mokslo, tiek plačioji) dar praėjusiame amžiuje skilo į dvi dalis ir iki šiol negali susitarti: viena dalis demonizuoja riebalus ir kaltina juos dėl augančios mirčių nuo ŠKL statistikos, kita – priešingai, teigia, kad riebalai yra sveikatai būtini ir naudingi. Štai 2017 m. Amerikos Širdies Asociacijos prezidento patarėjas teigia11: „Sumažinus sočiųjų riebalų vartojimą ir pakeitus juos nesočiaisiais (ypač polinesočiaisiais) riebalais, reikšmingai sumažėja ŠKL dažnis“. Vos po kelių mėnesių paskelbiamos multicentrinio (18 šalių), 10 m. trukusio tyrimo išvados teigia12: “Didelių kiekių angliavandenių vartojimas maiste susijęs su didesne bendrąja mirties rizika, tuo tarpu riebalų ir atskirų jų rūšių vartojimas siejamas su mažesne bendrąja mirties rizika. Bendras riebalų kiekis maiste ir riebalų rūšys neturi sąsajų su širdies kraujagyslių ligomis, miokardo infarktu ar mirštamumu nuo ŠKL, be to, sočiųjų riebalų vartojimas siejamas su mažesne insulto rizika. Atsižvelgiant į šiuos duomenis rekomenduojama persvarstyti visuotines mitybos rekomendacijas.” Jei 5 min. sugaištumėte Google, rastumėte tiek vieną, tiek kitą poziciją patvirtinančių tyrimų, straipsnių ir pranešimų, publikuotų tiek rimtuose, recenzuojamuose mokslo žurnaluose, tiek populiariuose naujienų portaluose.

Tai kas tuomet meluoja?

Iš tiesų – niekas. Prieš ką nors smerkdami ar išaukštindami, turime suprasti, kaip veikia mokslas. Kiekviena hipotezė lieka viso labo spėjimu tol, kol jos nepatvirtina patikimi moksliniai tyrimai. Auksiniu standartu medicinoje laikomi randomizuoti kontroliuojami klinikiniai tyrimai. Randomizuotas tyrimas yra tas, kuriame tiriamieji parenkami ir į dvi grupes – tiriamąją bei kontrolinę – suskirstomi visiškai atsitiktinai. Tiriamoji arba poveikio grupė gauna tiriamąjį vaistą arba jiems taikomas tiriamas gydymo metodas. Kontrolinė grupė gauna placebą – lygiai taip pat, kaip tiriamas vaistas atrodantį, tačiau nieko, išskyrus kreidą, sudėtyje neturintį preparatą. Dažniausiai abi grupės būna vienodo dydžio, o jų imtys (dalyvių skaičius) privalo būti reprezentatyvios (tiriant kokią nors labai retą ligą ir jai skirtus vaistus, dalyvių skaičius gali būti nedidelis. Tačiau tiriant mitybos įtaką, reikalingos daugiatūkstantinės imtys). Imties dydis priklauso ir nuo tyrimo fazės: pirmoje fazėje, kur dalyvauja tik sveiki savanoriai, gali pakakti ir 20 dalyvių, antrojoje paprastai dalyvauja keli šimtai konkrečia liga sergančių asmenų, trečiojoje jų jau būna keli ar kelios dešimtys tūkstančių, paprastai iš kuo daugiau pasaulio šalių. Kontroliuojamas tyrimas reiškia, kad tyrėjų komanda aktyviai kontroliuoja visą tyrimo procesą (pvz.: kaip, kada ir kokiom dozėm tiriamieji vartoja tiriamą vaistą) ir prisiima atsakomybę už jį. Tyrimo patikimumą didina kodavimas arba aklinimas. Tyrimas dažniausiai yra dvigubai aklas, kai nei tyrėjai, nei tiriamieji nežino, kuriai grupei (kontrolinei ar tiriamajai) priklauso konkretus tyrimo dalyvis.  Labai svarbu ir tyrimo metodų pasirinkimas – sveikatos pokyčiai turi būti vertinami ne užfiksuojant subjektyvią pacientų nuomonę apie savijautą (nors kaip papildomas metodas naudojamos ir tokios apklausos), bet pasitelkiant jautrius ir objektyvius laboratorinius testus.

Ar įmanoma tokius tyrimus atlikti, tiriant maisto poveikį sveikatai? Akivaizdu, kad ne. Štai norint patikimai patvirtinti arba paneigti hipotezę “Sočiųjų riebalų vartojimas padidina mirties nuo ŠKL riziką” reikia:

  • kelių dešimčių tūkstančių dalyvių, esančių ŠKL rizikos grupėje;
  • jie turi valgyti tam tikrą maistą daugelį metų ar dešimtmečių (nes ŠKL neatsiranda ir neišnyksta nei per naktį, nei per metus. Juo labiau nuo jos taip greitai nemirštama);
  • dietos racionas turi būti labai konkretus ir dokumentuotas, nes jei tiriamieji galės rinktis patys, atsiras klaidų dėl neidentifikuotų produktų (Pvz.: “juk negalima tik sviesto, o čia – ghi”);
  • dalyviai turi nekeisti nustatyto mitybos plano visą tyrimo laiką (kas bandėte laikytis kokios nors ribojančios dietos, žinote, kaip neilgai paparastai užtenka valios ir motyvacijos tai daryti);
  • dalyviai turi būti kontroliuojami, t. y. stebimi, kaip laikosi tyrimo metodologijos, nepasitikint vien užtikrinimu, kad “tikrai tikrai laikėsi” – nes žmogus dažniausiai stengiasi nuslėpti savo klaidas ar trūkumus;
  • dalyviai turi nežinoti, kokio teigiamo ar neigiamo efekto tikėtis iš jiems paskirtos dietos.

Kadangi tokie ilgalaikiai randomizuoti kontroliuojami tyrimai yra praktiškai neįmanomi, visos išvados ir rekomendacijos padaromos iš trumpalaikių (6 – 12 mėn.) randomizuotų tyrimų, kuriuose vertinami tarpiniai ŠKL rizikos veiksniai (pvz.: arterinis kraujospūdis, kūno svoris ar kraujo lipidai) ir ilgalaikių kohortinių stebėjimų. Tiek vieni, tiek kiti dažniausiai pateikia tam tikrus dalinius įrodymus (pvz.: trumpalaikėje perspektyvoje eliminavus sočiuosius riebalus iš maisto sumažėja MTL cholesterolis. Tačiau tai nereiškia, kad sumažėja ir mirties nuo ŠKL rizika, nes ją sudaro daug įvairių rizikos veiksnių. Arba kohortos tyrimas rodo, kad riebalų vartojimas susijęs su ŠKL rizika, tačiau duomenys apie atskiras riebalų rūšis rodo, kad tik trans-riebalai šią riziką statistiškai reikšmingai didina). Kitaip tariant, mitybos rekomendacijos remiasi daugelio tokių pavienių įrodymų sinteze. O jų teisingumas arba klaidingumas labai priklauso nuo interpretacijos. Iš tiesų, paieškojus kiekvienam teiginiui apie riebalus galima rasti antiteiginį – ir abu bus paremti moksliniais tyrimais.

Cholesterolis yra medžiaga, be kurios neišgyventumėm

Tai velnio pramanyta medžiaga, kuri užkemša kraujagysles ir nuvaro žmones į kapus. Maždaug tokį apibūdinimą formuoja media ir spauda. Dažnai dar prideda, kad yra “geras” ir “blogas” cholesterolis, bet tai jau smulkmena. Iš esmės, cholesterolis yra baisus blogis. Ir jo mes privalgome kartu su sočiaisiais (gyvuliniais) riebalais. Todėl tai blogis kvadratu.

Kaip yra iš tiesų? Cholesterolis yra medžiaga, be kurios neišgyventumėm. Jis atlieka tiek daug reikšmingų funkcijų, kad gamta neleido žmogui rinktis – valgyti jį, ar ne – ir sukūrė mechanizmą, leidžiantį bet kuriai kūno ląstelei susintetinti jo tiek, kiek reikia. Nes kiekviena ląstelė turi membraną, o į jos sudėtį įeina cholesterolis. Gyvūninės ląstelės membrana yra ne šiaip sau apvalkalas, neleidžiantis ląstelės turiniui pavirsti šlapia vieta. Tai tokia sudėtinga struktūrą, kad beveik neįmanoma sugalvoti su kuo ją palyginti. Na, gal su idealiai dirbančia valstybės sienos apsaugos tarnyba. Per membraną, kaip per pasienį, nuolat vyksta medžiagų transportavimas – tam tikros medžiagos įleidžiamos į ląstelę, o kitos – iš jos pašalinamos. “Imigrantams” reikalingi specialūs “leidimai”. Pvz.: mums gerai pažįstamas insulinas, prisiartinęs prie ląstelės membranos specialioje, tik jam skirtoje vietoje, pateikia “leidimą” įeiti gliukozei. Nėra “leidimo” – nėra ir įėjimo. Membranos cheminė sudėtis užtikrina, kad ji yra tvirta ir sandari (jei taip nebus, į vidų pateks kas tik nori, pvz.: virusai, nuodai ir pan.), bet tuo pačiu selektyviai pralaidi (tik tiems, kam leista) ir elastinga. O pagrindinė medžiaga membranoje, kuri lemia šias svarbias savybes, yra unikalus riebalas – cholesterolis. Smegenų ir nervų ląstelėse cholesterolio yra ypač daug, nes ten jis turi ir papildomų užduočių. Kadangi jis nelaidus elektrai, cholesterolis įeina į nervų ląsteles dengiantį mielino sluoksnį. Tai užtikrina, kad nervinis impulsas sklis tik neuronu, o ne “kibirkščiuos” į aplinką.

Cholesterolio ypač daug gamina kepenys ir jis tampa žaliava kitų medžiagų sintezei. Visų pirma, iš jo gaminamos tulžies rūgštys – be jų neįmanomas sklandus virškinimas. Kadangi cholesterolis yra sterolis (t. y. steroidinis alkoholis), iš jo taip pat gaminami steroidiniai hormonai: lytiniai (androgenai, estrogenai, progestagenai) ir kortikosteroidai (mineralkortikoidai, reguliuojantys druskų ir vandens apykaitą, bei gliukokortikoidai, reguliuojantys angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitą bei dalyvaujantys uždegimo ir imuninėse reakcijose). Iš cholesterolio – ir tik iš jo – odoje gaminamas vitaminas D.

Tai kur gi tas blogis? Negerumai prasideda, kai cholesterolį, kuris yra riebalinė, vandenyje netirpi medžiaga, reikia krauju nugabenti ten, kur tuo metu reikia. Įmetę lašinių paltį į upę, negalime tikėtis, kad jis sklandžiai nuplauks į jūrą. Taigi, cholesterolį paima specialūs transportiniai baltymai ir suformuoja dalelę, kuri jau gali plaukti krauju taip, kaip priklauso. Toks darinys vadinamas lipoproteinu. Lipoproteinai skiriasi savo dydžiu ir tankiu. Kuo didesnis tankis, tuo dalelė mažesnė. Mažiausio tankio lipoproteinai vadinami chilomikronais, didžiausio – DTL. Tarp jų išsidėsto labai mažo (LMTL), tarpinio (TTL) ir mažo tankio (MTL) lipoproteinai. Jų sudėtis ir savybės yra labai skirtingos:

 

Kraujo lipoproteinų sudėtis
Kraujo lipoproteinų sudėtis

Cholesterolis visur yra tas pats (gali būti grynas arba esterių pavidalu), skiriasi tik jo kiekis dalelėje, todėl “blogas” ar “geras” cholesterolis iš esmės yra neteisingas pavadinimas. Štai, kaip viskas vyksta:

  • Kepenys sintetina 85 % viso cholesterolio. Dalis jo iškart panaudojama tulžies rūgščių gamybai;
  • Nepanaudota dalis MTL pavidalu patenka į kraują ir gabena cholesterolį į ląsteles, kurioms jo tuo metu reikia;
  • Ląstelės pasiima cholesterolį, o kas liko jau DTL pavidalu siunčia atgal į kepenis;
  • Tuo tarpu suvalgyti riebalai (trigliceridai) ir cholesterolis (maždaug 15 % viso kiekio) labai sudėtingais būdais absorbuojami žarnyne ir chilomikronų pavidalu patenka į kraują. Chilomikronuose cholesterolio nėra daug (1 – 3 % masės), jie skirti trigliceridams – maisto riebalams – transportuoti (trigliceridai sudaro apie 85 – 90 % chilomikrono masės);
  • Ląstelės iš dalies chilomikronų pasiima trigliceridus, o chilomikronų liekanos keliauja į kepenis perdirbimui. Trigliceridai ląstelėse suskaidomi į riebiąsias rūgštis ir glicerolį bei panaudojami energijai gauti;
  • Kita dalis chilomikronų keliauja tiesiai į kepenis – ten iš jų paimama dalis trigliceridų, o kas liko LMTL pavidalu vėl patenka į kraują ir keliauja į ląsteles;
  • Ląstelės pasiima iš LMTL dalį trigliceridų ir LMTL virsta TTL, o paskui MTL;
  • MTL turi daugiausiai cholesterolio iš visų lipoproteinų – apie 40 %. Dėl mažo tankio, didelio cholesterolio kiekio ir didelio dydžio, MTL yra linkę kauptis ant arterijų sienelių ir sukelti aterosklerozę. Tačiau jų funkcija – nunešti cholesterolį ląstelėms. Ląstelės pasiima dalį cholesterolio, o kas liko jau DTL pavidalu siunčia atgal į kepenis;
  • DTL sudėtyje yra apie 20 % cholesterolio ir apie 8 % trigliceridų. DTL ne tik yra mažos ir neaterogeniškos dalelės, jie dar ir padeda chilomikronams sėkmingai nunešti ir palikti trigliceridus ląstelėse, kitaip tariant, mažina tolimesnį MTL susidarymą – todėl sakoma, kad DTL apsaugo nuo aterosklerozės.

Štai tokia paini istorija. Labai svarbu teisingai suprasti, kokį vaidmenį joje turi maisto riebalai ir cholesterolis. Tie 15 % cholesterolio, kurie gaunami su maistu, ne prisideda, o įsiskaičiuoja į bendrą organizmo cholesterolio kiekį. Taip yra todėl, kad suvalgytas ir absorbuotas (didelė dalis jo iš žarnyno taip ir nepaimama) cholesterolis blokuoja kepenyse vykstančią cholesterolio sintezę. Kitaip tariant, kuo mažiau cholesterolio maiste, tuo intensyvesnė sintezė kepenyse ir atvirkščiai. Bendras cholesterolio kiekis organizme absoliučiai nieko nesako. Problema su maisto cholesteroliu yra ta, kad 7 – 8 val. po pavalgymo kraujyje vyksta chilomikronų – LMTLTTLMTLDTL virsmai. O juose, kaip jau išsiaiškinome, dalyvauja ir trigliceridai – maisto riebalai. Todėl būtent jų sudėtis ir savybės, o ne cholesterolis, yra pagrindinė šios istorijos vinis.

Riebalas riebalui – ne brolis

Maisto riebalai daugiausia yra trigliceridai. Visos trigliceridų molekulės turi identišką glicerolio liekaną. Į kiekvieną triglicerido molekulę įeina trys riebiųjų rūgščių liekanos – vienoje molekulėje jos gali būti visos vienodos arba skirtingos, bet tai nėra labai svarbu. Daug svarbiau, kokios riebiosios rūgštys sudaro trigliceridą. Pagal tai riebalai skirstomi:

  • sotieji riebalai – riebiosios rūgštys yra sočiosios (sviestas, taukai, kokosų aliejus, kiaušinio trynys, sūris);
  • nesotieji –  riebiosios rūgštys turi nesočiųjų jungčių: vieną – mononesotieji riebalai (avokadai, alyvų aliejus, sezamo aliejus, žemės riešutų sviestas); dvi ar daugiau – polinesotieji riebalai (graikiški riešutai, saulėgrąžų, linų, sojų, kukurūzų ir kt. aliejai, žuvų taukai ir riebi žuvis);
  • trans-riebalai – tai nesotieji riebalai, turintys “šakotą” erdvinę struktūrą (hidrinti palmių riebalai, margarinas).

Riebiosios rūgštys (RR) taip pat skiriasi pagal anglies atomų grandinėlės ilgį:

  • trumpos grandinės RR – sudarytos iš 1 – 5 anglies atomų;
  • vidutinės grandinės RR – sudarytos iš 6 – 12 anglies atomų;
  • ilgos grandinės RR – sudarytos iš daugiau nei 12 anglies atomų.

Didžioji dalis maistinių riebalų sudaryti iš ilgos grandinėlės RR. Atskirti, kokie riebalai vyrauja maiste, nėra sunku. Tik nėra teisinga sakyti, kad sotieji riebalai yra gyvulinės kilmės, o nesotieji – augalinės. Žuvų taukai yra sudaryti iš nesočiųjų omega riebalų rūgščių. O štai kokosų aliejuje arba kakavos svieste vyrauja sotieji riebalai. Akivaizdesnis skirtumas yra tas, kad nesotieji riebalai yra skysti, o sotieji – kieti, tačiau trans-riebalai yra kieti kambario temperatūroje, nors yra nesotieji. Jie gaminami iš dalies hidrinant nesočiuosius augalinius aliejus (leidžiant per aliejų vandenilį dalis nesočiųjų jungčių tampa sočiosiomis, o kitos įgauna trans erdvinę struktūrą).

Ir kas iš to? Ogi tas, kad riebalų maiste gali būti tiek daug ir tokių įvairių, ir jų poveikis sveikatai gali būti toks įvairus, kad jo niekaip neišeina sutalpinti į sakinį “Riebalai yra blogai”.

Ką žinome?

  • Bendras riebalų kiekis maiste, sočiųjų riebalų, nesočiųjų ir polinesočiųjų riebalų kiekis maiste neturi įtakos ŠKL rizikos padidėjimui (63 kohortinių studijų metaanalizės duomenys, 201913);
  • Trans-riebalų kiekis maiste tiesiogiai koreliuoja su didėjančia ŠKL, mirties nuo ŠKL, mirties nuo kitų priežasčių rizika (dozės-poveikio ryšys) (kohortinių studijų metaanalizė, 201514);
  • Trans-riebalus pakeitus sočiaisiais riebalais sumažėja uždegimo markerių koncentracija kraujyje (epidemiologinių studijų ir klinikinių tyrimų metaanalizė, 201615)
  • Sočiųjų riebalų pakeitimas omega 6 polinesočiaisiais riebalais (linų, vynuogių kauliukų, rapsų, sojų, saulėgrąžų, kukurūzų, palmių, kanapių aliejai) nesumažina ŠKL, mirtingumo nuo ŠKL ir bendro mirtingumo rizikos (randomizuotų klinikinių tyrimų metaanalizės duomenys, 201716);
  • Dideli kiekiai sočiųjų riebalų maiste didina ne tik MTL, bet ir DTL cholesterolio koncentraciją ir mažina trigliceridų koncentraciją kraujyje, tuo tarpu dideli kiekiai angliavandenių mažina ir MTL ir DTL cholesterolio, tačiau didina trigliceridų koncentraciją kraujyje. Kitaip tariant, riebalus pakeitus angliavandeniais, padidėja ŠKL rizika (PURE studija, 125 000 dalyvių iš 18 šalių, 201717);
  • Sočiųjų riebalų pakeitimas omega 3 polinesočiaisiais riebalais kohortinėse studijose rodo ŠKL rizikos sumažėjimą, tačiau klinikiniai tyrimai to nepatvirtina (epidemiologinių studijų ir klinikinių tyrimų metaanalizė, 201618);
  • Šokolado valgymas mažina ŠKL riziką (67 000 dalyvių kohortinė studija, 201619);
  • Kiaušinių valgymas nedidina ŠKL arba T2 diabeto rizikos (10 metų kohortinių studijų metaanalizė, 201720)
  • Pieno produktų ir sūrio vartojimas mažina insulto riziką (18 studijų, 760 000 dalyvių metaanalizė, 201621), nei riebūs, nei liesi pieno produktai nedidina mirties nuo ŠKL ar kitų priežasčių rizikos (29 kohortinių studijų metaanalizė, 201722);
  • Kasdieninis nedidelių kiekių raudonos mėsos vartojimas nedidina MTL cholesterolio koncentracijos kraujyje, neveikia kraujospūdžio ir nedidina ŠKL rizikos (24 kohortinių studijų metaanalizė, 201723)

ir taip toliau.

Aterosklerozė – vienas iš širdies kraujagyslių ligų veiksnių

Aterosklerozė – tai vienas iš ŠKL rizikos veiksnių. Didelė MTL ir trigliceridų bei maža DTL koncentracija kraujyje skatina aterosklerozės vystymąsi, tačiau vien to nepakanka. Dažniausiai veikia visas kompleksas rizikos veiksnių:

  • antsvoris / nutukimas;
  • T2 diabetas;
  • mažas fizinis aktyvumas;
  • rūkymas;
  • aukštas arterinis kraujospūdis;
  • stresas;
  • uždegimą skatinančių medžiagų koncentracijos padidėjimas kraujyje;
  • paveldimumas.

Keičiant vieną rizikos veiksnį – MTL cholesterolį – ir nekeičiant visų kitų, rezultatai veikiausiai bus niekiniai. Tai įrodo liūdna cholesterolį mažinančių vaistų (statinų) vartojimo patirtis24 – nepaisant naujausių ir itin efektyvių vaistų, mirtingumas nuo ŠKL nuolat auga ir jau daug dešimtmečių pirmauja mirties priežasčių statistikoje. Vaistų vartojimas, nekeičiant gyvenimo būdo, turi ir kitą aspektą25 – po metų vartojimo iki 75 % pacientų nutraukia gydymą, nes vien medikamentinis gydymas nepagerina bendros sveikatos būklės ir dažnai sukelia nepageidaujamų šalutinių reiškinių.

Išvados

Paini riebalų istorija įrodo, kaip svarbu atsirinkti informaciją. Ką iš to pritaikyti sau ir savo sveikatai – spręskite patys. Tačiau kai išgirsite, kad riebalai yra priešas nr. 1, gerai pagalvokite, ar tikrai su tuo sutikti.

 

Nuorodos:

  1. Nikolay Anichkov – Wikipedia
  2. Ancel Keys – Wikipedia
  3. Ancel Keys_Atherosclerosis: A Problem in Newer Public Health | Cholesterol | Wellness
  4. Effects of Diet on Blood Lipids In Man | Clinical Chemistry | Oxford Academic
  5. Seven Countries Study – Wikipedia
  6. thescienceofnutrition.files.wordpress.com
  7. Mediterranean diet – Wikipedia
  8. eatlowglycemic.files.wordpress.com
  9. www.australianparadox.com
  10. apps.who.int
  11. Dietary Fats and Cardiovascular Disease: A Presidential Advisory From the American Heart Association – PubMed
  12. Associations of fats and carbohydrate intake with cardiovascular disease and mortality in 18 countries from five continents (PURE): a prospective cohort study – PubMed
  13. Dietary total fat, fatty acids intake, and risk of cardiovascular disease: a dose-response meta-analysis of cohort studies | Lipids in Health and Disease | Full Text
  14. www.bmj.com
  15. Saturated Fats Versus Polyunsaturated Fats Versus Carbohydrates for Cardiovascular Disease Prevention and Treatment
  16. The effect of replacing saturated fat with mostly n-6 polyunsaturated fat on coronary heart disease: a meta-analysis of randomised controlled trials
  17. Association of dietary nutrients with blood lipids and blood pressure in 18 countries: a cross-sectional analysis from the PURE study – PubMed
  18. Saturated Fats Versus Polyunsaturated Fats Versus Carbohydrates for Cardiovascular Disease Prevention and Treatment
  19. Chocolate consumption and risk of myocardial infarction: a prospective study and meta-analysis – PubMed
  20. Egg consumption, cardiovascular diseases and type 2 diabetes – PubMed
  21. Dairy Consumption and Risk of Stroke: A Systematic Review and Updated Dose-Response Meta-Analysis of Prospective Cohort Studies – PubMed
  22. Milk and dairy consumption and risk of cardiovascular diseases and all-cause mortality: dose–response meta-analysis of prospective cohort studies
  23. Total red meat intake of ≥0.5 servings/d does not negatively influence cardiovascular disease risk factors: a systemically searched meta-analysis of randomized controlled trials – PubMed
  24. Cholesterol confusion and statin controversy
  25. Key Findings and Implications
Skip to content