Picos matematika

Tie, kas sako, kad pica neskani, tiesiog nėra jos valgę

Taip sako italai. Itališka pica yra KAŽKAS TOKIO. Ji neužmaskuota kalnu sūrio, kaip amerikietiška (ir lietuviška, deja), jos pakraštėliai traškūs, o centras beveik skystas, ji kvepia alyvų aliejum ir Toskanos žolelėm… Ji dažniausiai tragiškai veikia glikemiją! Nes pica – ne tik angliavandeniai, bet ir riebalai, ir baltymai. Ir jiems visiems REIKIA insulino. Ne ne, jau girdžiu sakant, viskas gerai su ta pica, 2 val po jos – cukrus puikus. Tikrai, 2 val po picos suvalgymo, suleidus atitinkamą kiekį insulino, cukrus gali būti geras arba net per mažas. Tiesiog baltymai ir riebalai (o kartu ir jų “sulėtinti” angliavandeniai, kurių tikroje picoje išties daug) dar nepradėjo savo darbo. Deja, po 3 – 9 val rezultatai gali būti ne tokie optimistiški.

Pica picai nelygu, tačiau, kad būtų paprasčiau, sakykime, kad 100 g picos yra apie 15 g riebalų, 15 g baltymų ir 30 g angliavandenių. Jei suvalgysite vidutinį gabaliuką (apie 200 g), Jums reikės apskaičiuoti insulino kiekį, reikalingą 60 g angliavandenių, 30 g riebalų ir 30 g baltymų. Su angliavandeniais lyg ir viskas aišku – padalinam jų kiekį iš savo asmeninio I:A ir turime. Tačiau jei susileisite šį apskaičiuotą kiekį insulino prieš sėsdami prie picos, galite turėti vieną iš šių situacijų:

• Hipoglikemija pavalgius;
• Normali glikemija pavalgius (iki 2 val.) ir didelis kilimas po 4 – 6 val.;
• Normali ar mažesnė glikemija pavalgius, lėtas kilimas ir stabiliai aukšta glikemija iki 9 val. po valgymo.

Kas vyksta? Tam, kad suprastumėm, kaip veikia “picos matematika”, reikia išsiaiškinti, kaip veikia angliavandenių – riebalų – baltymų derinys.

Riebalai

Riebalai yra gerai – kai jie sveiki. Mokslininkai jau “atsiprašė” sviesto, kiaušinių ir natūralių taukų už ilgus dešimtmečius besitęsusius kaltinimus dėl širdies ir kraujagyslių ligų sukėlimo. Jei daug kartų skaitėte ir girdėjote, kad gyvulinės kilmės sotieji riebalai yra Jūsų širdies priešas Nr. 1, paskaitykite šiuos naujausius mokslinius straipsnius (čia¹, čia² ir dar čia³ – pradžiai). Taip pat paskaitykite, kodėl taip atsitiko. Geros itališkos picos riebalai – tai alyvuogių aliejus, sviestas ir sūrio bei mėsos / dešros / žuvies riebalai.

Kartu su angliavandeniais, riebalai veikia glikemiją keliais būdais:

• Gliukoneogenezė arba gliukozės sintezė iš riebalų. Tai nėra didelė problema normaliom sąlygom (kas kita, kai trūksta insulino!), nes maisto riebalai į gliukozę nevirsta. Riebalus sudaro riebiosios rūgštys (jos metabolizuojamos į ketonus) ir glicerolis. Tai štai glicerolis ir gali būti paverčiamas į gliukozę. Tačiau jo riebaluose yra tik apie 10 % pačių riebalų svorio.
• Riebalai didina glikemiją didinančių hormonų (gliukagono) išsiskyrimą. Gliukagonas skatina kepenis skaidyti sukauptą glikogeną, todėl glikemija po truputį kyla. Šis poveikis gali tęstis net iki 9 – 10 val. po valgio, nes riebalai virškinami lėtai.
• Riebalai sulėtina maisto keliavimą iš skrandžio į žarnyną. Tai reiškia, kad net greitai rezorbuojami angliavandeniai veiks ne taip greitai kartu valgant riebalus. Šis reiškinys naudingas, siekiant stabilesnės glikemijos, nes kuo riebesnis valgomas maistas (net turintis daug cukraus!), tuo “ramiau” jis kels glikemiją.

Baltymai

Baltymai veikia kraujo gliukozės lygį panašiai kaip angliavandeniai, tik lėčiau. Nustatyta, kad 75 g grynų baltymų pakelia glikemiją tiek pat kaip 20 g angliavandenių, tačiau kilimas prasideda tik maždaug po 100 min. ir pasiekia maksimumą po 4 – 5 val. Baltymai veikia tokiais būdais:

• Didina gliukagono išsiskyrimą, todėl gliukozė atpalaiduojama iš atsargų ir patenka į kraujotaką. Be to, dideli kiekiai baltymų skatina kortizolio, augimo hormono ir kai kurių kitų išsiskyrimą. Plačiau apie baltymus skaitykite čia⁴.
• Gliukoneogenezė iš gliukogeninių amino rūgščių. Amino rūgštys gali būti verčiamos į gliukozę arba į ketonus (tai priklauso nuo jų cheminės sudėties). Normaliom sąlygom apie 20 %, o jei trūksta insulino net 90 % amino rūgščių virsta gliukoze.

Skaičiuoklė

Taigi, kaip suskaičiuoti insuliną, kuris adekvačiai atitiktų picos angliavandenius, baltymus ir riebalus? Tam naudojamas vadinamasis Varšuvos metodas⁵ (sukurtas 2003 m.). Insulino kiekiui, kurio reikia baltymams/riebalams, apskaičiavimui naudojama BR vieneto sąvoka.

1 BR – tai toks baltymų ir riebalų kiekis, kuris sudaro 100 kcal.

1 g baltymų išskiria 4 kcal, 1 g riebalų – 9 kcal.

1 BR = 11 g R arba 25 g B arba atitinkamas kiekis jų mišinio.

Skaičiuojant laikomasi nuostatos, kad 1 BR atitinka 10 g angliavandenių. Visgi, svarbu atsižvelgti į tai, kad ne kiekvienas BR vienodai reikšmingai paveiks glikemiją. Grynų baltymų atveju (be angliavandenių) gali tekti įvertinti tik didesnius nei 75 g kiekius, grynų riebalų atveju – didesnius nei 35 g kiekius. Deriniuose su angliavandeniais, reikėtų skaičiuoti didesnius nei 35 g baltymų ir riebalų suminius kiekius. Labai svarbu ir kartu valgomų angliavandenių kiekis – kuo jų mažiau, tuo BR poveikis mažesnis.

Išbandykite šią skaičiuoklę:

Insulino dozavimas

Kaip jau išsiaiškinom, riebalai ir baltymai sulėtina angliavandenių veikimą, todėl picai ir panašiam maistui netinka įprastos insulino leidimo taisyklės. Gali būti, kad tik apie 30 % viso insulino kiekio prireiks pradžioje tikriesiems picos angliavandeniams padengti (kadangi jų rezorbcija bus lėtesnė, gali būti, kad tą insuliną reikėtų susileisti valgant arba iškart po maisto, o ne prieš).

Likusių 70 % prireiks po 2 – 4 val. Insulino pompos šiuo atveju suteikia milžinišką pranašumą, nes jos turi trijų tipų bolusų galimybę: paprasto (NW – normal wave – visas insulino kiekis suleidžiamas iš karto), dvigubos bangos (DW – dual wave – kai dalis suleidžiama iš karto, o kita dalis ištęsiama tam tikram laiko intervalui) ir kvadratinės bangos (SW – square wave – kai visas paskaičiuotas insulino kiekis suleidžiamas per tam tikrą nustatytą laiko intervalą). Picai labiausiai tinka DW bolusas. Laikas, skirtas ištęstąjai daliai, skaičiuojamas taip: 1 BR – 3 val, 2 BR – 4 val, 3 BR – 5 val, daugiau nei 3 BR – 8 val. Skaičiuoklėje suvedę duomenis matysite suapvalintą valandų skaičių, pagal kurį galite orientuotis dozuodami insuliną.

Taigi, picos matematika tikrai nėra paprasta. Bet argi gera itališka pica nėra to verta?