Lapių būna įvairių. Šita cukrinė, todėl kalba apie cukrinį diabetą ir technologijas.

Low carb ar ne low carb? – štai klausimas

Turinys

* Pavadinimas Low Carb yra labai įsitvirtinęs internete. Lietuviškai tai – MAM – mažai angliavandenių maiste.

Mitai apie angliavandenius

Mums dešimtmečiais gydytojai, dietologai ir kitokie specialistai kalė į galvas, kad angliavandeniai būtini. Net ir tada, kai mokslas bei nediabetinė visuomenė pradėjo kalbėti, kad visgi yra ne taip. Angliavandenių kontroversija yra tokia didelė, kad net tarptautinės mitybos ekspertų grupės rekomendacijose1 pirmas sakinys teigia: “Teorinis minimalus angliavandenių kiekis maiste yra lygus nuliui”, tačiau toliau vistiek išskaičiuojama, kad bent 150 g angliavandenių per dieną reikia. Ir dar priduriama, kad “angliavandeniai yra pigiausias energijos šaltinis”. Be abejo! Tik ar visada verta viską daryti pigiai? Pabandykim išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų.

Pirmiausia, reikėtų atmesti emocijas: „be angliavandenių badauja smegenys“, „be grūdų organizmas negaus būtinų vitaminų, mikroelementų ir skaidulų“, „kūno svoris didėja nuo riebalų maiste, o ne nuo angliavandenių“, „leidžiantis insuliną būtina valgyti angliavandenius“, „angliavandeniai būtini vaikams, nes kitaip sutriks jų augimas ir vystymasis“ ir pan. Tai ne faktai. Kol šių teiginių neįrodo moksliniai tyrimai, tol jie yra tik nuomonės. Lygiai kaip „žemė yra plokščia“.

Antra, jei panagrinėtume praėjusio amžiaus pabaigos sergančiųjų CD mitybos rekomendacijas, išties pamatysime teiginius, kad dienos kalorijų didžiąją dalį (bent 50 %) privalome gauti iš angliavandenių. Ar tai reiškia, kad mokslininkai persigalvojo? Nepersigalvojo. Tiesiog mokslas yra toks įstabus dalykas, kuris niekada nesustoja ir nesibaigia. Jei kažkas šiandien yra „neginčijama“, tai tik iki tol, kol naujos technologijos ar atradimai nesuteiks naujų žinių. Žemė irgi buvo plokščia iki XVI a. (o kitaip maniusieji inkvizicijos buvo sudeginami ant laužo), kol Magelano ekspedicija neįrodė jos apvalumo.

Trečia, čia ne vieta fanatizmui. Kiekvieno iš mūsų mitybos įpročiai yra niekieno kito reikalas. Todėl jei priklausote frugivorams, karnivorams, makrobiotams (google it!) ar dar kažkam ir jaučiatės gerai – puiku! Tegu tai ir toliau bus tik Jūsų sėkmė ir tik Jūsų reikalas.

O dabar truputis biochemijos

 Yra toks sutrikimas, vadinamas laktozės netoleravimu, kai žmogaus organizme trūksta fermento (laktazės), kuris skaido pieno angliavandenį – laktozę. Sutrikimas ne tiek pavojingas, kiek nemalonus, nes toji nesuvirškinta laktozė yra Kalėdos bakterijoms, todėl – liaudiškai sakant – paleidžia vidurius. Pilvo pūtimas, spazmai, pykinimas ir kiti džiaugsmai palydi šį nesmagų procesą ir labai aiškiai leidžia suprasti, kad pieno tau, žmogau, geriau nevartoti. Tada žmogus ima skaityti etiketes ir atsirenka produktus bei patiekalus, kurie jam netinka. Ačiū, bet ne.

Diabetas yra angliavandenių apykaitos sutrikimas, kai trūksta hormono insulino, reguliuojančio pagrindinio ir vienintelio organizmui priimtino angliavandenio gliukozės patekimą į ląsteles. Logiškas priežasties-pasekmės ryšys sufleruoja, kad jei kažko trūksta, tai kažko ir nereikia. Tačiau mes vis dar girdime, kokie BŪTINI yra angliavandeniai. Iš kur šitas mitas?

Yra žmonės ir yra mokslininkai. Mokslininkai knisasi, lenda giliai ir ieško, ko nepametę. Žmonės tiesiog nori gyventi lengvai. Nesinori tų mokslo žinių kasti, valgyti ir virškinti. Todėl iš neginčijamo teiginio (mokslinio!): „ląstelių gyvybinei veiklai būtina gliukozė“, padaroma toli siekianti, bet visiškai populistinė išvada: „žmogui būtini angliavandeniai“. Nes gliukozė susidaro iš angliavandenių, teisingai2?

Teisingai. Lygiai kaip iš baltymų ir riebalų. Kūrėjas ir jo įrankis Evoliucija davė mums tokių gebėjimų. Ir liepė jais naudotis – tiek akmens amžiuje skanaujant mamuto kepsnį su salotomis, tiek dabar šlamščiant batoną su uogiene. Kartu įspėjo: va, štai jums prašom insulinas. Naudokite protingai.

Mokslininkai pasikniso ir nustatė, kad tiek mamuto, tiek batono valgytojams per parą reikia apie 200 – 300 g gliukozės3. Apie 120 g suvartoja smegenys. Smegenys gliukozę ryja nuolat, net kai kiti organai sąlyginai ilsisi. Gliukozė, kaip kuras, smegenims labai gerai tinka, nes nesunkiai praeina hematoencefalinį barjerą (tai tokia sudėtinga apsaugos sistema, užtikrinanti, kad pavojingos medžiagos nepatektų į smegenis) ir iš jos labai greitai išgaunama energija, kurios reikia nervinių impulsų perdavimui užtikrinti. Į smegenų ląsteles gliukozė patenka BE INSULINO4.

Tam, kad smegenys nuolat turėtų kuro, gliukozės privalo NUOLAT būti kraujyje. Tie 5 mmol/l, kurie normaliai būna kraujyje išties yra labai nedidelis kiekis – 70 kg sveriančio žmogaus kraujotakoje cirkuliuoja tik apie 4 g gliukozės5. Pačiose smegenyse gliukozės dar mažiau – apie 1 mmol/l. Tai reiškia, kad sumažėjus gliukozės koncentracijai kraujyje iki kritinės ribos (< 2.2 mmol/l), smegenyse susidaro pavojinga situacija, galinti pasibaigti funkcijų sutrikimu ir koma.

 – Štai, – sako batono valgytojas, – atsakymas, kodėl mums reikia angliavandenių.

– Netiesa, – prieštarauja mamuto medžiotojas, – aš valgau tik mėsą su laukinėm salotom. Ar tai reiškia, kad mano smegenys kitokios?

Ne kitokios. Pasikartokime: „Tam, kad smegenys nuolat turėtų kuro, gliukozės privalo NUOLAT būti kraujyje“. Tas NUOLAT reiškia, kad gliukozės yra reikalingas kiekis net tada, kai miegame ir badaujame. Kitaip tariant, evoliucija, atsižvelgdama į mamuto medžiotojo valgymo ypatumus, sukūrė mechanizmą, užtikrinantį nuolatinį gliukozės lygį neatsižvelgiant į maistą ar jo sudėtį. Tas mechanizmas gana sudėtingas, bet labai supaprastinus viskas atrodo taip:

  1. Maistas, kurį suvalgome, yra virškinamas – suskaidomas iki tokio mažumo molekulių, kurios gali patekti į kraują:
  • Angliavandeniai virsta gliukoze;
  • Baltymai – amino rūgštimis;
  • Riebalai – riebiosiomis rūgštimis ir gliceroliu.
  1. Į kraują patekusi gliukozė dalyvauja tokiuose procesuose:
  • Dalis gliukozės keliauja į ląsteles (raumenų, inkstų, kepenų), kur panaudojama energijos gavybai. Tam reikia insulino;
  • Dalis gliukozės, kuri viršijo tos akimirkos energetinius poreikius, paverčiama glikogenu, kitaip tariant, padedama į atsargas. Apie 300 g glikogeno atsargų yra raumenyse ir apie 100 g – kepenyse. Tam reikia insulino. Kepenų glikogeno atsargos intensyviai panaudojamos, kai gliukozės koncentracija kraujyje per daug sumažėja. Nedideliais kiekiais kepenys gliukozę išskiria nuolat, kad kraujyje išliktų tie 4 g, reikalingi smegenų ir nuolat dirbančių raumenų (pvz.: kvėpavimo ar virškinamojo trakto) aprūpinimui. Skeleto raumenų glikogenas skaidomas, kai raumenys aktyviai dirba. Susidariusi gliukozė panaudojama vietoje, į kraują ji nepatenka. Tačiau šio proceso metu susidaro pieno rūgštis, kuri keliauja į kepenis ir ten panaudojama gliukozei gaminti;
  • Likusi gliukozė (nepanaudota nei energijai gauti, nei atsargoms kaupti) paverčiama riebalais, kurie padedami į atsargas riebaliniame audinyje. Tam taip pat reikia insulino.
  1. Į kraują patekusios amino rūgštys keliauja į kepenis ir toliau dalyvauja tokiuose procesuose:
  • Dalis aminorūgščių panaudojama anaboliškai – t.y. ląstelių membranų statybai, fermentų, hormonų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų sintezei, hemoglobino ir kitų svarbių baltymų gamybai. Per dieną apie 250 g įvairių organizmo baltymų yra suardoma ir tiek pat turi būti atstatoma. Jei baltymų trūksta maiste, pradedamos ardyti raumenų ląstelės ir iš susidariusių amino rūgščių sintetinami tie būtiniausi baltymai, be kurių negalėtume egzistuoti;
  • Dalis amino rūgščių gali būti paverčiamos kitomis. Šis procesas vadinamas transamininimu. Organizmo baltymai susideda iš 20 skirtingų amino rūgščių, iš kurių tik 9 yra nepakeičiamos (t.y. jas būtinai reikia suvalgyti), o kitas mūsų kepenys ir raumenys gali „persintetinti6“. Įdomu tai, kad transamininimo metu susidaro nereikalingo azoto, kurį reikia kažkaip pašalinti. Kepenys geba tą azotą paversti šlapalu (urea), kurį toliau išskiria inkstai su šlapimu. O štai raumenų ląstelės tokių gebėjimų neturi. Todėl jos iš atlikusio azoto sintetina amino rūgštį alaniną ir išskiria jį į kraują. Alaninas nukeliauja į kepenis ir ten iš jame esančio azoto susintetinamas šlapalas, o iš to kas liko – gliukozė. Ši gliukozė toliau elgiasi kaip gliukozė, žr. Nr. 2;
  • Likusios amino rūgštys tiesiogiai panaudojamos kaip energijos šaltinis7. Dalis jų lengvai virsta gliukoze, kitos – ketonais (apie juos vėliau).
  1. Riebalų metabolizmas8 yra sudėtingas ir ilgai trunka. Pirmiausia iš suvalgytų riebalų susidaro glicerolis ir riebiosios rūgštys. Jie, kartu su cholesteroliu patenka į plonųjų žarnų ląsteles, ten iš jų vėl padaromi riebalai, kurie pripakuojami prie specialių baltymų-nešėjų ir tada jau keliauja su krauju ten, kur jų reikia. Pristačius į vietą pakuotės ardomos, o riebalų molekulės skaidomos į riebiasias rūgštis ir glicerolį. Toliau vyksta tokie procesai:
  • Iš nereikalingo glicerolio pagaminama gliukozė. Tačiau šis procesas gali būti sustabdytas, jei glicerolio prireikia biosintezei;
  • Dalis riebiųjų rūgščių keliauja į ląsteles (visas, išskyrus eritrocitus ir smegenų neuronus) ir ten panaudojamos energijai gauti. Nedirbančių raumenų ląstelės9 efektyviau naudoja riebiąsias rūgštis kaip energijos šaltinį, nei gliukozę. Procesas tuo efektyvesnis, kuo mažiau angliavandenių maiste;
  • Jei energijos poreikiai nedideli ir yra daug gliukozės bei insulino, riebiosios rūgštys vėl susijungia su gliceroliu ir sudaro atsargas riebaliniame audinyje;
  • Dalis riebiųjų rūgščių ir cholesterolio panaudojama statybai – kartu su baltymais iš jų susidaro ląstelių membranos. Ypač daug riebalų panaudojama nervų ląstelėse. Iš riebalų taip pat sintetinami hormonai, steroidai, signalinės molekulės ir kt.;
  • Iš riebiųjų rūgščių sintetinami ketonai.
  1. Ketonai yra alternatyvus energijos šaltinis10. Kaip jau išsiaiškinom, jie susidaro iš kai kurių amino rūgščių bei iš riebiųjų rūgščių. Kaip energijos šaltinį juos gali panaudoti visos ląstelės (taip pat ir smegenų), o širdies raumens ląstelėms ketonai ir riebiosios rūgštys yra pagrindinis energijos šaltinis. Ketonų gamybą ir panaudojimą reguliuoja insulinas ir gliukagonas.

Taigi, mamuto medžiotojo, kuris daug laksto ir švaistosi kuoka bei valgo tik mėsą su laukinėm salotom, daržovėm ir uogom, metabolizmas yra maždaug toks:

  • Su maistu jis gauna daug amino rūgščių ir riebiųjų rūgščių, tačiau labai nedaug gliukozės;
  • Kadangi gliukozės maiste mažai, jo kasa išskiria tik tiek insulino, kiek jo reikia stabiliai gliukozės koncentracijai kraujyje palaikyti;
  • Reikiamą gliukozės kiekį kraujyje užtikrina gliukozės gamyba iš amino rūgščių (taip pat ir intensyviai dirbančiuose raumenyse susidarančio alanino) bei glicerolio;
  • Ši gliukozė užtikrina smegenų aprūpinimą ir gyvybinių funkcijų palaikymą;
  • Visos kitos ląstelės gauna energiją iš riebiųjų rūgščių ir ketonų, o esant netikėtai dideliam energijos poreikiui (susidūrus su kardadančiu tigru), raumenys eikvoja glikogeną.

Gi batono valgytojo metabolizmas yra kitoks:

  • Visa reikalinga gliukozė pasigamina angliavandenių;
  • Po valgio gliukozės koncentracija kraujyje staigiai didėja, todėl kasa išskiria papildomo insulino;
  • Insulinas blokuoja riebiųjų rūgščių panaudojimą energijai gauti, todėl jei ant batono buvo sviesto – jo riebalai padedami į atsargas;
  • Į atsargas taip pat padedama visa perteklinė gliukozė. Kai glikogeno sukaupta pakankamai, maisto gliukozė verčiama riebalais ir saugoma riebaliniame audinyje;
  • Jei batono valgytojas yra sportininkas ir išties valgo ne batoną, o rupią duoną ir košes be sviesto, jo kasai padeda raumenys, todėl jis yra sveikas ir nenutukęs;
  • Jei batono valgytojas medžioja ant sofos, o prie batono valgo lašinius, jo kasa dirba išsijuosusi. Ilgainiui jam greičiausiai pradės augti svoris, o jautrumas insulinui mažės.

O dabar apie tai, kaip atrodys mamuto medžiotojo ir batono valgytojo metabolizmas, jei jie abu T1D ir visą reikalingą insuliną gaus tik injekcijų būdu, o glikemiją stebės sensoriaus (NGJ) pagalba. Visų pirma reikės bazinio insulino – tam, kad gliukozės kiekis kraujyje nedidėtų nevalgant (jau išsiaiškinom, kad tą gliukozę išskiria kepenys, tam, kad būtų palaikomos gyvybinės funkcijos). Maistui reikės trumpo veikimo insulino. Ir štai čia prasideda esminiai skirtumai:

  • Mamuto medžiotojas beveik nevalgo angliavandenių, todėl jam reikia labai nedidelių kiekių insulino iš baltymų ir riebalų susidarančiai gliukozei kompensuoti. Sensorius piešia gana tolygią kreivę, paįvairinamą streso, ligų ir susidūrimų su kardadančiu tigru epizodais;
  • Batono valgytojas kaskart suvalgo daug angliavandenių, kuriems kompensuoti reikia tinkamo kiekio insulino. Kadangi jis puikiai išmano visus niuansus, tai skaičiavimuose naudoja angliavandenių:insulino santykio koeficientą. Tačiau insulinas veikia per lėtai arba per greitai, valgytojas kartais sportuoja, kartais ne, šalia angliavandenių kartais būna riebalų ir baltymų, o kitais kartais ne ir t.t. Todėl sensoriaus kreivėje neišvengiamai atsiranda daug didesni kalnai ir pakalnės;
  • Mamuto medžiotojui beveik nereikia korekcijų nei insulinu, nei angliavandeniais;
  • Batono valgytojas moka meistriškai koreguoti kylančią ir krentančią glikemiją. Jį tai gerokai vargina, ypač naktį, bet ilgainiui jis išmoksta puikiai laviruoti;
  • Mamuto medžiotojas vaikosi savo mamutą nebijodamas hipoglikemijos, nes aktyvaus insulino jo organizme niekada nėra daug;
  • Batono valgytojas turi planuoti apsilankymą sporto salėje, nes dažniausiai turi nemažai aktyvaus insulino;
  • Mamuto medžiotojas retai patiria hipoglikemijas ir naktį dažniausiai miega ramiai;
  • Batono valgytojas moka „pagauti“ krentančią glikemiją dieną, tačiau naktį jį pažadina sensorius ir priverčia ieškoti sulčių ar saldainio;
  • Abu herojai turi gerą HbA1C ir puikiai jaučiasi.

Išvadas pasidarykite patys.

O pabaigai aptarkime keletą pradžioje paminėtų mitų.

  1. „Be angliavandenių badauja smegenys“ – jau išsiaiškinom, kad smegenims reikalingas gliukozės kiekis pasigamina iš bet kokio valgomo maisto. Evoliucija savo vaikus per daug myli, kad leistų badauti jų smegenims. Gal mes labai skiriamės nuo akmens amžiaus medžiotojų, todėl mūsų smegenys veikia kitaip? Paklauskite 21 a. eskimų11, inuitų, Š. Amerikos indėnų ir kitų etninių grupių atstovų, kurie nuo amžių valgo ypač mažai angliavandenių, nes tiesiog jų savo aplinkoje neturi.
  2. „Be grūdų organizmas negaus būtinų vitaminų, mikroelementų ir skaidulų“ – pagrindinis šių biologiškai aktyvių medžiagų šaltinis yra nekrakmolingos daržovės. Todėl visų mamutų medžiotojų žmonos buvo jų rankiotojos. Problema kyla tada, kai mažai angliavandenių turintis maistas suprantamas tik kaip mėsa/žuvis, pienas ir kiaušiniai. Jokia mityba nėra pilnavertė, jei joje nėra daržovių. Daug žalių daržovių. Beje, grūdus žmonija atrado tik prieš 12 – 14 tūkstančių metų (Neolite), o archeologiniai tyrimai rodo, kad tuo pačiu kaip tik ir atsirado endeminės biologiškai aktyvių medžiagų trūkumo problemos12, sumažėjo žmonių ūgis ir atsirado kariesas.
  3. „Kūno svoris didėja nuo riebalų maiste“ – taip, bet tik tada, kai valgoma daug angliavandenių. Tokia yra insulino prigimtis – jis skatina kaupimą. Be perteklinio insulino riebalai ne kaupiami, o skaidomi. Nesvarbu, ar Jūs T1D profesionalas (puikiai dozuojantis insuliną), ar turite sveiką kasą, jei valgote per daug angliavandenių, svoris linkęs didėti, nes tiek suvalgyti riebalai, tiek suvalgytų angliavandenių perteklius virsta riebalų sankaupomis. Vis gausėjantys tyrimai13 rodo, kad būtent MAM dietos padeda atsikratyti viršsvorio – o su juo ir tokių problemų, kaip metabolinis sindromas14 ir T2D.
  4. „Leidžiantis insuliną būtina valgyti angliavandenius“ – tiek pat tiesa, kiek teiginys „pusryčiams privalote susileisti 10 vv, pietums – 12 vv, o vakarienei 8 vv“. Ne angliavandenius derinam prie insulino, o insuliną prie angliavandenių.
  5. „Angliavandeniai būtini vaikams, nes kitaip sutriks jų augimas ir vystymasis“ – po šiuo mitu dažniausiai slepiasi banali tiesa: jei vaiko neįpratinsime valgyti daržovių ir pilnaverčių baltymų, jis jų nemėgs. O angliavandeniai visada yra skanesni. Augimas ir vystymasis sutriks, kai vaikas negaus reikalingų medžiagų (vitaminų, mikroelementų, skaidulų) ir kalorijų, o ne konkrečiai angliavandenių. Su T1D problema dar rimtesnė – glikemijos svyravimai ir laikas normos ribose, o ne vien HbA1C tyrimas parodo tikrą diabeto kontrolės kokybę15 ir riziką susilaukti komplikacijų16. O didelius gliukozės svyravimus lemia angliavandeniai.

Nuorodos:

  1. Report of the IDECG Working Group on lower and upper limits of carbohydrate and fat intake
  2. Is dietary carbohydrate essential for human nutrition? | The American Journal of Clinical Nutrition | Oxford Academic
  3. Each Organ Has a Unique Metabolic Profile – Biochemistry – NCBI Bookshelf
  4. diabetes.diabetesjournals.org
  5. Four grams of glucose
  6. 5.4: Protein Digestion, Absorption and Metabolism – Medicine LibreTexts
  7. Amino Acids and Proteins: Functions of Proteins | SparkNotes
  8. chemistry.elmhurst.edu
  9. Each Organ Has a Unique Metabolic Profile – Biochemistry – NCBI Bookshelf
  10. The Liver and Blood Glucose Levels
  11. www.jbc.org
  12. Science and Politics of Nutrition: Dietary carbohydrates: role of quality and quantity in chronic disease
  13. Low-Carb and Ketogenic Diets in Type 1 and Type 2 Diabetes
  14. journals.co.za
  15. Very low-carb diet effective for glycemic control of type 1 diabetes in children, adults – ProQuest
  16. Study Finds Childhood Diabetes Lowers Lifespan by 18 years
Skip to content