Kai nuvažiuoji kaiman pas tėvukus, ir iš dukros pavirsti sūnumi…
Sumontuoji mamos kažkodėl išardytą įmantrią kanalizacijos alkūnę po kriaukle.
Gal ne taip, kaip buvo, bet bėga ten, kur reikia.
Nuardai tėvuko „mirtinai“ vielomis primontuotą antgalį prie laistymo žarnos ir eini ieškot kito.
Ir ne antgalio, o dalies dviem žarnom sujungti. Į jo garažiuką, ne kitur (pirma reikia prisiprašyti, kad atrakintų!)
Prisijungi prie jo pastangų atsukti traktoriuko užrūdijusį varžtą be klausimų, kam to reikia.
Išsitepaluoji.
Plauni rankas N kartų, o vis tiek smirda…
O taip norisi būt balta ir pūkuota. Bent jau rožine!
Gerai, bent jau prie puodų, o ne prie veržliarakčių!
Tėvukas paskutiniu metu tik ledais minta, nors pats daržovių sezonas. Mama tvirtina, kad nevalgys, bet bandome laimę: daržovių troškinys, skanus ir vienas pats, ir prie mėsos.
Ant sviesto pakepiname porą jaunų svogūnėlių ir morkas. Kai paskrunda, įpilame apie stiklinę vandens arba vištienos sultinio. Kiek sveikata ir norai leidžia, įpilame grietinėlės arba dedame maskarponės. Stiprokai padruskiname, nes teks dalintis druska su daržovėmis. Kai gaunasi gražus padažas, sudedame pjaustytas turimas daržoves: šparagines pupeles, brokolį su kalafioru ir galiausiai cukiniją.
Patroškiname ant mažos ugnelės, pagardiname krapais ir petražolėmis.
Sau pasitiekiame su vištos krūtinėle, pamušta per plėvelę, paprieskoniuota, apvoliota kiaušinio plakinyje ir migdolų miltuose (galima naudoti ir kukurūzų miltus, tik angliavandenių bus daugiau).
Tėvukas, reikia manyti, tieksis su pašildytu kotletu. Kai visiškai atšals, ne kitaip, žinoma. Nes taip buvo per amžius, dabar ir visados.
(Bent kartą glikemijai tinkamas ir tėvukų valgomas maistas sutapo!)






