Ropių apkepas

Tie, kas augo sovietmečiu (mane įskaitant) apie ropes geriausiai žino tik iš rusiškos pasakos bei animacinio filmuko, kur visa šeima dėjo pastangas išrauti milžinišką ropę, kol galiausiai tik vienos pelytės jėga tą užduotį įveikė. Filmukas gal ir buvo populiarus, bet ropės ant stalo – ne. Jos buvo paniekinamai vadinamos vargšų maistu, tarsi neturtas būtų gėdinga liga, nuo kurios reikia tik bėgti.

Ir net dabar ta atmintis tebėra gyva. Kai parsitempiau iš parduotuvės nemenką bumbulą, mama kreivai šyptelėjo: “Ar jau taip nusigyvenom?”.

Tokios kreivos šlovės ropės nusipelnė pirmojo pasaulinio karo metais, po taip vadinamos “ropių žiemos” 1916 – 1917 m. Dėl itin prasto bulvių derliaus nuo karo kenčiantiems žmonėms ropė tapo pagrindiniu valgiu. Dažna šeima valgydavo ropių patiekalus kelis kartus per dieną, net pyragai, uogienės ir kavos surogatas buvo gaminami iš šios ištvermingos daržovės. Anuometinės ropės labai skyrėsi nuo dabartinių veislių – jos buvo kartoko skonio, todėl labiau tiko gyvulių pašarui, o ne kasdieniam maistui, bet alternatyvos nelabai buvo. Ir nors ropės nėra kaloringos (100 g vos 35 kcal), nepritekliaus metais jos išties gelbėjo, nes jose yra daug karotenų (vitamino A), B grupės vitaminų, nemažai vitamino E ir sočiai vitamino C (100 g ropių turi trečdalį suaugusio žmogaus paros normos). Kitaip tariant, kad ir nesoti, ropė yra labai vertinga daržovė. Dėl didelio kiekio vitamino C ir gelsvos spalvos (dėl karotenų), ropės Vokietijoje buvo vadinamos “rytprūsiškais ananasais”. Deja, bet net ananasų titulas neišgelbėjo šios daržovės nuo smerkimo – ropėmis po karo buvo šeriami tik gyvuliai.

Bet laikai pasikeitė. Šiuo metu ropės pradėjo savo “renesansą”, o jų patiekalų galima rasti net prabangiausiuose restoranuose (o gal TIK restoranuose ir galima, nes tauta vis dar linkusi vengti “vargšų maisto”). Modernios ropių veislės yra nekarčios, nors žievę vistiek būtina kruopščiai nulupti. Ir jos turi labai patrauklių savybių – mažai angliavandenių, nesuverda, nesukrenta, perima prieskonių ar kitų stipraus skonio ingredientų aromatus patiekaluose.

Bevartant Rytprūsių receptų knygas, dėmesį patraukė ropių apkepo receptas. Tiesa, teko jį truputį modifikuoti, kad nebūtų glitimo ir didelio kiekio angliavandenių. Rezultatas labai skaniai nustebino! O pagaminti jį labai paprasta.

• Pirmiausia kruopščiai nuvalome ropę – neturi likti žievės ir baltų ar plaušingų plotų. Tada ją kuo ploniau supjaustome. Keptuvėje išlydome sviestą ir ropės gabalėlius apkepiname, kol jie taps gražiai geltoni. Tada supilame daržovių sultinį, jei toks netyčia užsiliko virtuvėje, o jei ne – tiesiog padruskiname, paprieskoniuojame ir įpilame vandens. Ropės yra gana kietos, todėl joms reikia laiko suminkštėti. Uždengiame dangčiu ir troškiname, kol skysčio nebelieka.
• Obuolius taip pat plonai suplaustome (aš visada palieku žieveles, bet galima ir nulupti) ir pašlakstome citrinos sultimis.

• Sūrį supjaustome kubeliais. Sūrį galite naudoti koks tik patinka, tačiau švelnus kamemberto pelėsis duoda savo ypatingą skonį, todėl jo verta įdėti. Puikiai tinka ir feta, tik tada reikia prisiminti, kad ji gana sūri ir atitinkamai dėti mažiau druskos.
• Kiaušinius išplakame su maskarpone, druska, žolelėmis ir prieskoniais. Muskato riešutas vėlgi duoda papildomą skanią natą, todėl jis čia labai tinka.
• Nepridegančiame inde (aš naudoju silikoninę torto formą) sumaišome ropę su obuoliais ir sūriu bei užpilame kiaušinių plakiniu.
• Kepame 170 C orkaitėje apie 40 min., kol gražiai paruduoja.

Galima valgyti tiek karštą, tiek šaltą, puikiai tinka pietų dėžutėms, iškyloms ir pan.

Skanaus!