No products in the cart.
Energetinė vertė:
239 kcal
Menu
Energetinė vertė:
Angliavandeniai:
iš jų cukrus:
skaidulos:
Baltymai:
Riebalai:
iš jų sotieji:
iš jų nesotieji:
Godelių kaime netoli Platelių ežero prabėgo gražiausios mano vaikystės vasarų dienos. Vienkiemis vidury miškų buvo tobulas: nulaužtos eglės viršūnėje perėjo gandrai, miške noko avietės ir dygo raudonikiai, prūde saulėkaitoje šildydavosi rąsto dydžio lydekos, vanduo į trobą atitekėdavo iš niekada neišsenkančio šaltinio, o ant stalo virtuvėje visada būdavo varškės sūrio. Čia pat padaryto iš čia pat primelžto karvės pieno.
Paskui viso to, deja, nebeliko.
Išliko atsiminimai apie sūrį – jo kvapą ir skonį. Tą sūrį darydavo iš šviežio pieno, gardindavo kmynais. Jis galėdavo savaitėmis būti šaldytuve ir jo skonis nuo to tik gerėdavo. Skaniausi būdavo jau visai apdžiūvę kampukai; juos būdavo galima pjaustyti milimetro storio riekutėmis, jokio trupėjimo ar kitų defektų.
Sūris kvepėdavo pievų gėlėmis ir žole – atrodytų, kas čia keisto, juk karvės ėda žolę, tai ir pienas ja kvepia. Bet nostalgiškų prisiminimų vedina išragavau šimtus kitų šeimininkių, iš kitų Lietuvos kaimų gamintų sūrių – kai kurie ryškiai atsidavė tvartu (kaip pasakytų mano kaime: “Liōb neplautās nagās milžt”), o kiti buvo tiesiog bekvapiai. Tiesą sakant, iš parduotuvinio pieno padarytas sūris dažniausiai yra bekvapis.
Kai mano kaime dar buvo gaminamas sūris, aš buvau tik valgytoja, be jokio susidomėjimo pačiu procesu. Pamenu, kad dideliame puode šildavo pienas, po to į jį būdavo įpilama šiek tiek rūgštā peinā arba tiesiog įberiama citrinos rūgšties. Nedaug, kad tik sutrauktų, bet nepagadintų skonio. Nes sūris neliōb būt rūgštas. Atsiradusi varškė būdavo nukošiama, sumaišoma su druska ir kmynais bei sukratoma į sūrmaišį, o šis keliaudavo į sląstus. Ir jau po kelių valandų būdavo galima ragauti. Ištrauktas iš sūrmaišio sūris dar būdavo patrinamas druska.
Ir štai kai nebebuvo ko paklausti, kaip gi tiksliai gaminamas tas įstabusis sūris, man užgimė noras jį gaminti. Pirmiausia pagooglinau. Internetas yra pilnas keistų receptų, kartais aš net pagalvoju, kad žmonės dėl kažkokių sadistinių priežasčių specialiai surašo viską neteisingai. Varškės sūrio receptų yra apstu. Su kefyru, su jogurtu, su rūgpieniu. Pieną vos šildant ar užvirinant. Net su sviestu ir kiaušiniais!
Eksperimentus pradėjau nuo tų aprašymų, kurie labiausiai sutapo su mano prisiminimais. Po kokio penkto labai nevykusio sūrio namiškiai pradėjo šnairuoti, kad liōb užteks. Bet žemaitiškas kaimas man davė ne tik supratimą, kas yra skanus sūris, bet ir sočiai užsispyrimo.
Taigi, išmokau kelias svarbias pamoka:
5. Galiausiai sūrio masę sukratome į sūrmaišį. Jų vis dar galima nusipirkti! Tam, kad iš jo viskas galutinai išvarvėtų, reikia paslėgti. Tam naudojami specialūs spaustuvai, aš tokius pasidariau iš dviejų medinių pjaustymo lentelių ir spaustuko. Galima ir tiesiog kuo nors sunkiu prispausti.
6. Sūrio slėgti daug valandų ar per naktį tikrai nereikia. Jei viskas padaryta teisingai, sūrio masė pati sulimpa, tad slėgimo tikslas – tik pašalinti vandenį. Labai ilgai laikant suspaudus, sūris tampa kietas ir sausas. Aš paprastai apsiriboju 1 val., išėmus iš spaustuvų sūris net nebūna visai atšalęs.
7. Belieka paviršių patrinti druska, galutinai atvėsinti ir galima ragauti!
Na, o toliau jau fantazijos reikalas. Labai skanus sūris gaunasi su džiovintais vaisiais ar uogomis (pvz.: abrikosais, spanguolėmis ar medlievomis), su česnakais, su čili, su žolelėmis… Bet skaniausias visgi su kmynais, kvepiantis pievų gėlėmis ir žole.
Skanaus!
