Rugpjūčio pabaiga, nebedrįstu dalytis vaizdais ir tekstais su cukinijomis (nors čia dar tikrai ne pabaiga!)
Šiandien negaliu nusikratyti minties, kad turėtų atsirasti naujas „diabeto liaudies“ posakis, pvz., „užsispyręs, kaip T2D cukrus“.
Kieme vyksta šiokia tokia pertvarka, iš senos pirties gaminama pavėsinė. Liko visokių rąstų-rąstelių, kurių gi neišmesi, reikia supjaustyti ir sukrauti žiemai židiniui. Negana to, draugas valė kažkam sodą, pripjovė visokio plauko medienos: nuo senų alyvų iki slyvų ir – greičiausiai, – uosialapių klevų (tų, invazinių) – suvežė į kiemą mums. Visa tai nuo ryto nevalgius ir gausiai sriaubiant mineralinį buvo tvarkoma nesidraskant, bet nuosekliai judant iki pat vėlyvos popietės. Ir ką gi? Nė karto žemiau 5,6.
Aišku, verta pridurti, kad „po to“ jau net ir nejudant cukrai elgiasi gerokai paklusniau (eina peklon! O tai tas velnias išeis vėl jų degint!).
Kol PATS dirbosi su malkomis, aš rinkau obuolius ir pjoviau žolę visokiuose užkaboriuose. Pamėginau įveikti garažo netvarką. Tiksliausia būtų tiek ir tepasakyti: pamėginau. Radau ikikovidinių ir ikidiabetinių atsargų sankaupas; jose – besibaigiančio galiojimo avinžirnių indelis.
Katinai irgi dyki nebuvo: pilkas susimedžiojo paukštį; rainam neatlaikė nervai ir pamėgino užpult ir atimt. Nepavyko! Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pilkas retsykiais parnešęs pelę perleidžia ją raišajam kolegai; gal kolegai reikėjo rasti šiek tiek daugiau kantrybės, bet godulys paėmė viršų.
Ir visame šitame judesy staiga pasibaigia darbai ir nelauktai (haha!) ateina noras valgyt.
Ant sviesto pakepinam kapotą česnaką, sumetam cukinijos gabalėlius (dar kartą įsitikinau, kad svarbu šios daržovės neperkepti, praktiškai užtenka pašildyti), po minutės paskui ją – avinžirnius ir pupeles. Prieskoniais ir gardinu, ir sūdau tuo pačiu metu, man jie tokie skanūs. Maskarponė nebūtina, bet aš turėjau. Galima ją įmaišyt iškart, galima – jau lėkštėje.
Mes suvalgėme dviese, taigi – 2 porcijos. Sotu, bet nesunku, todėl netrukus traukiam atgal į lauką.