Lapių būna įvairių. Šita cukrinė, todėl kalba apie cukrinį diabetą ir technologijas.

Žodis „tyras“, kai jis yra būdvardis, reiškia tuščią, plyną, gryną, skaidrų dalyką – tyras oras, tyras vanduo ir tyros mintys yra tai, ko žmogui gyvybiškai reikia. Tapęs daiktavardžiu, tyras reiškia klampynę, pelkę, neapaugusią jokiais didesniais augalais. Ir nors pelkė nebūtinai kelia geras asociacijas, bet tikrame tyre ir oras tyras, ir mintys.

Tarp Priekulės, Klaipėdos ir Kuršmarių driekiasi Klišių-Tyrų miškai taip pavadinti neveltui – trečdalį beveik puspenkto tūkstančio ha ploto užima Tyrų pelkė. Šioje teritorijoje įkurti Kliošių kraštovaizdžio ir Lužijos botaninis draustiniai, o norintiems smagiai ir naudingai pasivaikščioti – Tyrų pažintinis takas. Čia peri gausybė paukščiu, net globaliai nykstanti meldinė nendrinukė (Acrocephalus paludicola), taip pat juodkrūčiai bėgikai (Calidris alpina), migracijos metu suskrenda mažosios gulbės (Cygnus columbianus), smailiauodegės antys (Anas acuta), didieji dančiasnapiai (Mergus merganser), mažieji dančiasnapiai (Mergus albellus), mažieji kirai (Larus minutus), jūriniai ereliai (Haliaeetus albicilla) ir šimtai kitų rūšių.

Jei pasiseks, galima pamatyti ant vaistinės kraujalakės (Sanguisorba officinalis) savo vikšrišką jaunystę praleidusį, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą drugį kraujalakinį melsvį (Maculinea teleius).

Mišką ir pelkynus į dvi dalis padalina tiesus it vokiška tvarka Karaliaus Vilhelmo kanalas, iškastas 1863 – 1873 m. Kam reikalingi laivybiniai kanalai? – Be abejo tam, kad sujungti du svarbius vandens telkinius. 

Štai užteko prakapstyti sausumos ruožą tarp Raudonosios ir Viduržemio jūrų, ir kelionė iš Anglijos į Indiją savo kolonijas vizituojančiai karalienei sutrumpėjo beveik 9 tūkst. kilometrų. 

Įdomu tai, kad Sueco kanalo kasimą koordinavo egiptiečių ir prancūzų kompanija. Matyt, žinia apie šį projektą sklido greitai ir toli, nes Sueco kanalas dar buvo tik įpusėtas kasti, kai gudrūs mediena prekiaujantys Prūsijos žydai sugalvojo išsikasti saviškį. 

Karaliaus Vilhelmo vardu pavadintas kanalas turėjo išspręsti ne mažiau svarbią nei aname pasaulio gale problemą – sujungti Minijos upę (o per ją ir pagrindinę laivybos šaką – Nemuną) su Klaipėdos uostu. Nes iki tol, norint iš Nemuno su visais sieliais (pagrindine anų laikų preke) patekti į Klaipėdą, tekdavo plaukti Kuršių mariomis, kur prie Ventės rago siautėjo vėjai, tykojo klastingos seklumos ir šiaip smagu nebuvo, nes mariose visai nėra srovės.

Kanalą kasė daugiausia vietiniai gyventojai, bet pabaigti jį teko prancūzams – visai kaip Suece. Mat Prūsija laimėjo prieš Prancūziją 1870 – 1871 m. karą ir parsivarė belaisvių. Apie 700 nelaimingų prancūzų 3 metus rankomis kasė kanalą, o keli čia ir žuvo (sakoma, kad neįvertino Tyrų pelkių pavojingumo). Prancūzai per trejus metus iškasė tiek, kiek šišioniškiai (gavę už tai gerą algą) per septynerius. 1873 m. 30 km ilgio ir apie 30 m pločio kanalas buvo baigtas, jo krantus sujungė net 10 tiltų. Kai kurių likučius dar ir dabar galima pamatyti.

Dabar kanalas laivybai nebetinkamas, bet gamtai nuo to tikrai ne blogiau. Vien bebrų „dirbtuvės“ ko vertos – atrodo, kad kartais jie užsigeidžia pačios medžio viršūnės, kur žievė plona ir sultinga, nuverčia storiausią drebulę, viršūnę nusineša, o likusį medį palieka – miškininkai susirinks, jei norės, tai jau tikrai ne bebrų reikalas.

Kitas svarbus kaimynas – generolo Povilo Plechavičiaus (Kairių) poligonas. Jis čia egzistuoja nuo 1949 m. ir ribojasi tiek su mariomis, tiek su draustiniais. Tad norint paklajoti Kliošių mišku ar Tyrų pelke reikėtų atkreipti dėmesį į įspėjamuosius ženklus ir nenužioplinti į karinę teritoriją. Beje, nors spontaniškai kyla mintis, kad karinė teritorija ir laukinė gamta tarpusavyje nedera, būtent dėl savo svarbos gamtinėms buveinėms kariniai poligonai Europoje įtraukiami į „Natura 2000“ tarptautinį saugomų teritorijų tinklą.

Nors keli prancūzai ir paskendo pelkėse, dabartinė Tyrų pelkė yra puiki vieta susipažinimui su šia paslaptinga ekosistema, nes jokių didelių pavojų savyje neslepia. 

Norint visai lengvo pasivaikščiojimo geriausia eiti pažintiniu taku. Jis eina palei Vilhelmo kanalą, po to įsuka į mišką, trumpai supažindina su pelke ir galiausiai išveda į pamario pievas, kur stovi nedidelis apžvalgos bokštelis.

Einant mišku žvilgsnį prikausto abipus kelio augantys ąžuolai, o dešinėje kelio pusėje galima pamatyti ir Vokietijos kanclerio Otto von Bismarko garbei pasodinto ąžuolo likučius su nedideliu apie tai bylojančiu paminklėliu. Vardo suteikimo proga nėra tiksliai žinoma, tačiau neabejotinai sietina su esminėmis Bismarko 1860 – 1880 m. vykdytomis Vokietijos politinio gyvenimo pertvarkomis, kurių dėka susiformavo šiuolaikinės socialinės teisinės valstybės samprata: valstybė tapo artimesnė žmogui, nebe tik įsakanti ar baudžianti, bet ir padedanti. Šios idėjos tapo pavyzdžiu ir kitoms valstybėms.

Tako ilgis – 3 km, jo pabaigoje, visai prie marių pakrantės nendrynų, stovi medinis apžvalgos bokštelis, nuo kurio matosi marios ir Kuršių nerijos kopos anapus jų. 

Netoliese pamiškėje auga dar vienas ąžuolas, po juo – seno pastato pamatai. Gali būti, kad tai viena iš sodybų, kurių kadaise čia būta.

Na, o norintiems ilgesnio ir dar turiningesnio pasivaikščiojimo, galima paieškoti laptakių. Tiek miškas, tiek pelkės yra padalinti kvartalinėmis linijomis, kuriomis patogu eiti.

Norint pasiekti tokį keliuką, vedantį per pelkę, reikės nesukti į pažintinį taką, o gerokai paėjėti palei kanalą poligono link. Pelkių kelias gana platus ir, matyt, naudojamas tiek kariškių, tiek miškininkų, nes kai kur matomos ratų provėžos.

Virš pelkynų beveik visada galima pamatyti jūrinių erelių.

Pavasarį danguje rikiuojasi grįžtančių paukščių trikampiai, klykauja gervės.

Rudenį nužengus nuo tako į pelkę galima paragauti spanguolių.

Pelkių ir miško keliukai dažniausiai kertasi stačiais kampais, pasiklysti beveik neįmanoma, tik reikia prisiminti kryptį. Ne visur kelias sausas, tad labai pravers guminiai botai. Nors Tyrų pelkė ir gana sausa aukštapelkė, nepažįstant pelkių nuo tako geriau toli neiti – ne vien dėl to, kad koja gali įsmukti į tirštą klampynę, bet ir todėl, kad pagrindiniai pelkių augalai – kiminai – labai jautrūs, įspaustos pėdos ilgai juose matomos.

Apskritai, pelkėje viskas kitaip – medžiai užauga nedideli, ir vos metro ūgio pušelė gali būti kelių dešimtmečių senumo. Taip yra todėl, kad pelkių vanduo rūgštus, jame mažai deguonies ir maisto medžiagų. Kitaip tariant, augalai skursta lyg per sausrą, nors jų šaknys nuolat mirksta.

Ir tikrai nebūtina laukti vasaros, kad pasivaikščioti pelkėje! Net atvirkščiai, žiemą, kai pašalę, yra žymiai sausiau vaikščioti, o pavasarį ir rudenį, kai dar nebujoja sodri žaluma, daug daugiau įdomybių galima pamatyti.

Na, o jei kartu eina ponas CD, reikėtų pagalvoti apie tai, kad klampojimas yra labai daug energijos reikalaujantis veiksmas, todėl būtina turėti saldžių atsargų. Taip pat, kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo situacijoje, dirbtinės kasos (closed loop) sistemos naudojimas yra nepaprastai didelė pagalba. Apie uždaro ciklo dirbtinės kasos sistemas skaitykite čia: Closed loop arba kaip pasidaryti dirbtinę kasą. O jei jau esate tokios sistemos ( mano atveju AndroidAPS) naudotojas, Jums gali būti įdomi mano taikyta strategija:

  • 11 val. valgiau pusryčius: didelę lėkštę žalių daržovių (aisbergo salotos, rukola, agurkas, pomidoras, paprika) su varškės užtepėle ir kepintomis sėklomis (chia, saulėgražų ir moliūgų), keli gabaliukai 22 % riebumo varškės sūrio su riešutų sviestu. Įprastai tai deklaruočiau kaip 30 g angliavandenių, tačiau prieš pelkių žygį įvedžiau tik 10 g;
  • Pusryčiams nustačiau „Netrukus valgysiu“ laikiną tikslą: 4,0 mmol/l, trukmė 60 min.
  • 30 pradėjome kelionę. Po maždaug 30 min. nustačiau „Aktyvumo“ laikiną tikslą: 8,0 mmol/l, trukmė 120 min.
  • Glikemija „pakibo“ ties 8 mmol/l – nėra tai labai optimalu, bet, kita vertus, klampojant pelkynais taip yra saugiau. Po maždaug valandos nustačiau kiek „griežtesnį“ laikiną tikslą – 6,5 mmol/l 120 min. Jis kaip tik pasibaigė grįžus prie automobilio, ir glikemija jau buvo 5,9 mmol/l.
  • Per visą 3,5 val. trukmės žygį (12.30 – 16.00 val.) neprireikė jokių korekcijų: insuliną automatiškai koregavo AndroidAPS, o glikemija laikėsi saugiose ribose.
  • 13 000 žingsnių arba 11 km pelkėmis nepareikalavo nė mažiausio saldainio, o teigiamas poveikis tęsėsi visą likusį vakarą.

Žinoma, JDGBK! Todėl mano strategija gali Jums ir netikti. Bet dirbtinės kasos sistemos tuo ir žavios, kad kiekvienas naudotojas gali atrasti tai, kas geriausia asmeniškai jam. #WeAreNotWaiting #MesNelaukiame #NebelaukiteIrJūs

Skip to content