No products in the cart.
Menu
Tam, kad patirtume neišdildomų įspūdžių tikrai nebūtina važiuoti į Namibiją tramdyti liūtų. Pakanka sėsti ant dviračio ir leistis į kelionę – nuotykiai prasidės vos išsukus iš savo kiemo. O jei kartu keliaus dar keli entuziastingi, uodų ir lietais nesibaidantys žmonės, toks žygis tikrai suteiks daugybę nepamirštamų akimirkų.
Na, o jei žygių organizavimas nėra Jūsų mėgiama veikla, visada galima prisijungti prie tų, kurie tuo gyvena. Štai Vilniaus universiteto Žygeivių klubas kasmet organizuoja Rasų šventę, vykstančią maždaug tuo pačiu metu kaip valstybiniu mastu švenčiamos tradicinės Joninės. Tačiau tai tikrai nėra ta tradicinė šventė, kur tautiniais rūbais pasipuošusios merginos ir alaus prisiragavę Jonai klaidžioja papartynuose, ieškodami stebuklingo žiedo. Žygeivių Rasose bus ir laužas, ir dainos su šokiais, ir vainikų pynimas – bet tai vyks kažkur slaptoje negyvenamoje saloje, iki kurios dar reikės nusigauti pėsčiomis arba dviračiu. Šiemet Rasos šventė įvyko birželio 26-27 d., ją suorganizavo VUŽK senbuvis Sapnas, o dviratininkus vedė daug Pasaulio šalių pėsčiomis, dviračiu ir slidėmis apkeliavęs Remigijus. Įspūdingas žygis baigėsi, tad jei norėsite išbandyti ją savo kailiu – teks palaukti kitų metų. Bet sulaukti tikrai verta!
Bepigu sėsti į nuosavą automobilį ir nuvažiuoti į vietą. Tikri žygeiviai taip nedaro! Ir tai nėra nei puikybė, nei išsidirbinėjimas, visoje Europoje traukiniai ir dviračiai yra geras derinys – greita, patogu ir galima išvengti visų didmiesčio kamščių. Tiesa, kai Vilniaus geležinkelio stoties perone ėmė pamažu daugėti bagažo krepšiais apkrautų dviračių, kilo klausimas: kur tiek tilps? Bet tilpo, – į nediduką Marcinkonių traukinuką sulipo visi, o tvarką prižiūrinčios konduktorės visą laiką maloniai šypsojosi, nors nardyti tarp ankštai sugrūstų dviračių joms nebuvo patogu. „Malonu, kad keliaujate su Lietuvos Geležinkeliais“ – nedrąsiai pratarė viena, anksčiau sakiusi, kad dirba vos antrą dieną.
Dangus purkšteli ant traukinio lietaus ir pagrindine pokalbių tema, suprantama, tampa oras. Tiksliau, lietus. Dar tiksliau – ar lis vakare saloje. Kurios buvimo vietos vis dar niekas neišdavė.
Rūdiškėse užsėdus ant dviračių pirmas sustojimas (neskaitant kelių smulkių įkritimų į pakelėje raudonuojančias žemuoges) – Žuklijų piliakalnis prie Vilkokšnio ežero. Datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia. Besigrožint aplinkiniais vaizdais kažkieno smalsi akis užkliūva už mano Dexcom sensoriaus. Iš pradžių visi pasijuokiam, kad tai naujausio, dar neegzistuojančio 6G ryšio antena (nes juk parašyta – Dexcom G6), vėliau paaiškinu, kas gi tai yra ir kaip veikia. Tokiu būdu Lietuvoje atsirado dar daugiau žmonių, žinančių, kad diabetą galima valdyti išmaniomis technologijomis ir tuo nuoširdžiai sužavėtų.
Antras sustojimas – Saloviškių ežerėlis. Šiltas, kaip arbata. Pradeda aiškėti, kad ežerų šiame žygyje bus daug, o galutinis tikslas – Verniejus ir jo sala.
Lygumų sąvoka Aukštadvario regioninio parko apylinkėse nėra pažįstama, kelias kyla ir leidžiasi aukštyn-žemyn kone visą laiką. Pasiekus Verniejų, jo ŠR dalyje sustojame prie Nikronių akmens – ledyno atgabento riedulio su 26 cm gylio įduba viršuje. Jo paviršiuje matomos iškaltos raidės “MOPT”, kurios lenkiškai turėtų reikšti “mano tėvo pinigai čia” (tuos pinigus, matyt, simbolizuoja meniškai pritvirtintas metalinis uzbonas), ir lygiašonis kryžius. Akmenį žmonės laikė šventu, tad ant jo sugulę žygio vyrai bandė pasisemti stebuklingų galių.
Nuo stataus šlaito nusileidus prie ežero į nušienautą paplūdimį atrodo, kad saloje (kurią iš Nikronių pusės dar gana sunku įžiūrėti, nes atstumas iki jos 1.3 km) laukia minkšta žolytė ir šaltas alus, bet iliuzijas išsklaido Vytautas, nulėkęs į kitą ežero pusę automobiliu ir ištyręs visus niuansus. Šabakštynai, dilgėlės ir sužvėrėję uodai – štai kas ten laukia.
Apvažiavę Verniejų braunamės per privačias valdas – Vytas suderino reikalus. Kaip ir žadėta, iki taško, nuo kurio sala yra arčiausiai (vos 70 m) tenka brautis per lietuviškas džiungles. Dideliam išbadėjusių uodų džiaugsmui velkamės šalin drabužius ir kartu su palapinėmis, miegmaišiais bei kitais reikalingais daiktais kišame į neperšlampamus maišus. Beje, tokie yra net paprasčiausi buitiniai šiukšlių maišai.
Na, o toliau – plaukte į salą. Kad ir kokie pilni maišai, jie plūduriuoja vandens paviršiuje, tad net ne patys geriausi plaukikai nerizikuoja nuskęsti. Dviračiai lieka krante – vieniši, bet saugūs, nes būtų sunkoka įsivaizduoti dviračių vagį, slampinėjantį tokiuose šabakštynuose. Pirmieji kolumbai, pasiekę bevardę Verniejaus salą, turi garbės praminti taką per pirmaprades dilgėles, o visiems kitiems jau lengviau. Galiausiai saloje išdygsta naujakurių palapinės, įkurtuves pašventina nedidelis lietus ir šventė gali prasidėti!
Į salą renkasi vis daugiau žygeivių – kažkas atėjo pėsčiomis, kažkas savais keliais atmynė dviračiais. Paaiškėja, kad už maždaug 350 m nuo salos yra puikiai įrengtas paplūdimys, iš kurio, savininkui leidus, galima atplaukti vandens dviračiu. Saulei leidžiantis keturiese susiorganizuojame juo papildomą ekskursiją – šiaip ar taip, mynimo nebuvo daug, tik nepilni 30 km. Kol apiplaukiam visą 1,1 km² ežerą pradeda temti. Staiga vandenyje kažkas pradeda judėti – vienišas žygeivis su ant pripučiamo čiužinio padėtu dviračiu tamsoje bando pasiekti salą. Nuvairuojame jį per meldus (pasinaudoti kelto paslaugomis jis kategoriškai atsisakė). Saloje liepsnoja laužas, skamba gitara ir tamburinas, liejasi dainos.
Ryte gimsta mintis išvengti uodingųjų džiunglių, kuriose liko dviračiai, ir persikelti juos vandens dviračiu į paplūdimį. Vos keli reisai ir planas įgyvendintas. Tiesa, grąžinus dviratį į salą tenka į tą patį paplūdimį parplaukti savo rankomis ir kojomis. Galiausiai visi vienaip ar kitaip parplaukia į krantą – žygis dar toli gražu nebaigtas!
Gilandis, Gilūšis, Solis, Spindžius ir Spindžiukas – tokie ežerų, pro kuriuos miname, vardai. Kiek toliau lieka Drabužis ir Šamukas – juos su Spindžiuku ir Spindžiu lyg karolius ant virvutės sujungia Strėvos upė. Šalia Spindžiaus yra unikali Strėvos įgriuva – 20 m gylio dauba stačiais šlaitais, susidariusi ištirpus kadaise po ledyno sustumtomis sąnašomis palaidotam ledo luitui. Vietiniai žmonės, be abejo, turi kitą, rimtesnę šios duobės atsiradimo versiją – čia prasmegusi karčema, kurioje per pasniką velniai vestuves kėlę…
Žygį užbaigiame Vievyje – vilniškiai keliauninkai sėda į traukinį, o mes dviese organizuojame pratęsimą. Šalia Vievio yra puiki 25 km ilgio turistinė trasa kairiuoju Nėries krantu. Ją įveikiame jau automobiliu, nors dviračiais būtų šimtą kartų įdomiau. Bet nužymėtos ir aprašytos turistinės trasos nepriklauso laptakiams, tad čia jos ir neaprašinėsiu.
Nors žygis nebuvo didelis (viso numynėm 77 km, nuplaukėm apie 500 m plaukte ir apie 5 km vandens dviračiu), veiklų intensyvumas ir įvairumas tikrai būtų sujaukęs glikemiją, jei ne AndroidAPS. Pirmąją dieną bazė buvo 70 %, naktį ir sekančią dieną – 50 %. Beje, krūvio poveikis buvo akivaizdus dar ir trečią dieną, kai judėjimo buvo jau ne tiek ir daug. Insulino poreikis sumažėjo trečdaliu (vietoj įprastų 30 vv/parai, liko tik apie 20 vv/parai). Įdomu dar ir tai, kad vakare, nuslūgus įtampai, glikemija buvo linkusi spontaniškai kilti (net iki 13 mmol/l nieko nevalgant) ir reikėjo ypatingo atsargumo koreguojant, nes jautrumas insulinui smarkiai padidėjęs.
Visgi, per visą žygį nė karto neprireikė korekcijų saldumynais, o LNR (3.9 – 8.0) išliko virš 80 %. Didesnė problema buvo dehidratacija – dėl vandens trūkumo kartais sensorius įkyriai rodė < 3.7 mmol/l, nors gliukomačio parodymai sukiojosi apie 5.0 mmol/l. „Kortizoliniai“ pakilimai fizinių krūvių metu taip pat nėra išvengiami – o ir kam to reikia. Daug svarbiau vengti didelių kiekių angliavandenių, kuriems reikia nemažų dozių insulino – žygiuose valgau itin daug baltymų (sūrio, mėsos) ir tai visada pasiteisina.
