Laptakiai – tai natūralios, nenucivilizuotos ir trinkelėmis bei asfaltu nenuklotos gamtos takai, kuriuose dažniau galima sutikti lapę, nei žmogų. Jie pilni gyvybės ir ypatingo grožio, tačiau reikalauja pagarbos sau: jei jos pristigs, laptakiuose galima patirti daug nemalonumų ar net pavojų. Todėl prieš žengiant tokiais takais geriau nesusireikšminti – žmogus yra viso labo gamtos dalis, tikrai ne jos šeimininkas ar valdovas.

Idėja aprašyti ypatingas, žmonių retai lankomas vietas (ne rezervatus, nes juose lankymasis yra draudžiamas!), kilo jau seniai, bet vis apnikdavo abejonės: ar tokie aprašymai nepadarys meškos paslaugos trapioms ekosistemoms, kuriomis gėrėtis geriausia iš tolo, idant nebūtų trikdoma jų gyventojų ramybė? Ar neteks po to kuopti šiukšlių ir liūdėti dėl išnaikintų augalų bei išbaidytų gyvūnų? Vis dėlto nugalėjo tikėjimas: saugome tai, ką mylime, o meilei būtinas pažinimas.

Pagrindinės Laptakių taisyklės:

• Tyla, nes ten kalba tik pati Gamta;
• Augalai neskinami – jais galima džiaugtis, uostyti, fotografuoti, bet ne žaloti;
• Gyvūnai, ypač jaunikliai, nebaidomi ir neliečiami;
• Jokių šiukšlių, net popierinių servetėlių (ypač jų…) apsilankius už krūmo;
• Jokios atviros ugnies.

O kaip gi diabetas?

Jis niekur nedingsta ir jam taip pat galioja Laptakių taisyklės. Ypač šiukšlinimo! Saldainių popieriukai, kateterių ir sensorių pakuotės, spirituotos servetėlės ir kitos šiukšlės turi pasiekti civilizuotą šiukšliadėžę – gamtoje šiems dalykams likti nevalia. O visa kita – kaip visada. Diabetas nėra kliūtis pasaulio pažinimui, o tas „razinkas“, kurių tas ponas CD suteikia kiekvienai kelionei, būtinai aptarsime.