No products in the cart.
Menu
„Neklausk, ką tavo šalis gali duoti tau, paklausk, ką tu gali duoti savo šaliai“ (John Fitzgerald Kennedy, 1917 – 1963). Šitą legendinę 35-tojo JAV prezidento mintį prisiminiau spoksodama į giedro rugpjūčio nakties dangaus gabalėlį tarp dviejų pušų, per kurį lėtai slinko Jupiteris. Aplinkui garsiai čirpia žiogai, kažkur piktai rėkauja naminės pelėdos pati, o iš kitos miško pusės jai nedrąsiai atsiliepia mandagus patinėlis. Miegas neima visiškai, tik gulėti ištiesus kojas labai malonu – nors laikrodis rodo santykinai nedaug nueitų kilometrų, vos 14, bet kūnas ir protas jau reikalauja poilsio dėl per pastarąsias 17 val. vykdytų užduočių gausos ir dėmesio sutelkimo. Pirma nakties, iki paskirto budėjimo dar geros 2 valandos, tad diskutuojame su misteriu prezidentu Kenedžiu apie patriotizmą, kurį kažkodėl neretas pilietis suveda į tarnybą su ginklu ar mosavimą vėliava valstybinėse šventėse, nors juk savo šalies patriotais esame visi, kurie jai dirbame, linkime laisvės ir klestėjimo, mokame mokesčius, auginame vaikus ir kalbame su jais protėvių kalba. Ginklas gi yra priešpaskutinis argumentas, po kurio lemiamą žodį taria tik mirtis. Kenedis jau buvo bepasakojąs, kaip jis iš pradžių buvo nepriimtas į JAV savanorių pajėgas dėl sveikatos problemų, o vėliau visgi tarnavo ir net buvo ne kartą apdovanotas, bet visą romantiką nutraukė kulkosvaidžio kalenimas, riksmai ir šūviai – mūsų patrulio bazę aptiko priešai.
Tai, kad į Lietuvos Šaulių sąjungą (LŠS), 2019 m. atšventusią garbingą 100 metų sukaktį, priimami bet kokio amžiaus (nuo 11 iki 18 m. amžiaus tampama jaunuoju šauliu, virš 18 m. – šauliu) ir fizinio pajėgumo žmonės, man pačiai buvo staigmena. Nes tai nors ir visuomeninė, bet sukarinta organizacija. Ir jos nariai ruošiami ne vien pilietiniam, bet ir ginkluotam pasipriešinimui karinės agresijos atveju, šauliai gali dalyvauti kovinio šaudymo pratybose su Lietuvos ir net su NATO valstybių kariuomenės instruktoriais.
Stojant į LŠS, skirtingai nuo Lietuvos kariuomenės, nereikia būti nepriekaištingos sveikatos ir fizinio pasirengimo. Daug svarbiau yra tinkamas nusiteikimas ir suvokimas, kad šaulio priesaika – ne tušti žodžiai, o realus įsipareigojimas būti ištikimam Lietuvos valstybei, negailint jėgų ir gyvybės ginti ir saugoti jos nepriklausomybę, teritorinį vientisumą ir konstitucinę santvarką. Pati įstojimo procedūra nesudėtinga – tereikia užpildyti prašymą, pasikalbėti su vadais ir pristatyti medicininę pažymą, liudijančią, kad fizinė ir dvasinė būklė leidžia imti į rankas ginklą. Pastaroji dalis turbūt pareikalauja daugiausiai pastangų, nes tenka apsilankyti pas keletą medicinos specialistų, įskaitant ir psichiatrą. Beje, negalint ar nenorint turėti reikalų su ginklais vieta LŠS vistiek atsiras – nekoviniai šauliai mokosi nesmurtinio pilietinio pasipriešinimo, dalyvauja telkiant ir šviečiant visuomenę. Na, o jei Jūsų paauglys sūnus ar duktė nori ne tik žaisti taktinius žaidimus kompiuterio ekrane, bet ir išbandyti juos realiomis lauko sąlygomis – pasiūlykite tapti jaunuoju šauliu ir jam/jai atsivers tokie horizontai, apie kokius net nesapnavo.
Po šaulio priesaikos prasideda bazinio šaulio įgūdžių kurso mokymai. Jie yra visokie – ir teoriniai, ir praktiniai, patalpoje prie stalo ir lauko sąlygomis miške. Mokoma daugybės dalykų, kurie suteikia žinių ir įgūdžių, reikalingų ne vien šaulio veikloje, bet ir ramiame civilio gyvenime. Taip pat ir turimi civilinio gyvenimo įgūdžiai sėkmingai panaudojami ir integruojami į šaulio veiklą. Jei iki šiol nesiorientuojate žemėlapiuose – Jus išmokys, kaip tai daryti tinkamai, o jei orientuojatės – galėsite gilinti žinias iki ekspertinio lygmens. Į nakvynę gamtoje su draugais pasiimate pusę namų? – puiku, pamažu išmoksite, kaip apsieiti su viena nedidele kuprine. Niekada nelaikėte rankose ginklo? – Jus kantriai mokys saugaus ir teisingo elgesio tol, kol pagrindines taisykles žinosite net naktį prikelti iš miego. Ir taip pamažu, mažais žingsneliais judėsite link baigiamųjų pratybų, kur galutinai suprasite, kad visos mūsų baimės kyla tik iš nežinojimo.
Neapsimetinėsiu – streso belaukiant baigiamųjų pratybų pradžios buvo daug. Bet jis išsisklaidė vos tik joms realiai prasidėjus. Tokių egzaminų nebūna nei mokykloje, nei universitete. Net vairavimo egzaminas yra „baisesnis“ ta prasme, kad ten niekas neskuba padėti, bet užtai mielai skuba įvertinti – ir nebūtinai teigiamai. O štai baigiamosiose pratybose padeda visi: broliai ir sesės šauliai, instruktoriai ir vadai. Nes visiems aišku – niekas negimė mokėdamas. Nes jei nemoki – reikia išmokti, o ne likti su „minusu“ tame nemokėjime. O jei pritrūko jėgų vienam – jų niekada nepritrūks komandai.
Įdomu tai, kad mes išties nežinome savo galimybių ribų, todėl tokios pratybos tampa labai gera proga jas patyrinėti:
Žmonėms su diabetu, kurie dabar skaito šį tekstą, ši dalis turėtų būti įdomi, na, o visiems kitiems skaitytojams dėkoju už dėmesį – Tėvynės labui!
Visų pirma – technologijos. Nepasakysiu nieko naujo: gera glikemija yra raktas į sėkmę visose situacijose, o tokiose, reikalaujančiose daug ištvermės, – ypač. Todėl dirbtinės kasos sistema AndroidAPS eilinį kartą pateisino visus lūkesčius; jei jos vis dar dėl kažkokių priežasčių nenaudojate – dar kartą įvertinkite galimybę bent pabandyti.
Prie visos sistemos šįkart pridėjau laikrodį ir tai buvo labai geras sprendimas. Turiu paprastutį Fitbit Versa, jis neleidžia nieko įvesti ir nieko koreguoti, tačiau gana patikimai palaiko ryšį su telefonu ir rodo glikemiją. Pratybos prasidėjo 8 val. ryto, tad telefone visus nustatymus pakeičiau būtent tada. Kadangi mažiausiai norėjosi turėti reikalų su hipoglikemijom, nustačiau 80 % profilį be laiko žymos ir 8,0 mmol laikiną tikslą parai. Įtampa darė savo, glikemija laikėsi 8-10 mmol ribose beveik visą laiką, tik trumpų poilsio pertraukėlių metu, atslūgus adrenalinui, greitai sugrįždavo iki 5-6 mmol. Mane tai tenkino, nes kokia iš manęs būtų šaulė, jei lemiamu momentu pradėčiau ieškoti kišenėje saldainio – pratybos šiaip ar taip truko tik 32 val., o ne savaitėmis, kad reikėtų galvoti apie santykinės hiperglikemijos žalas. Kadangi jokių korekcijų nedariau, telefono neliečiau iki pat nakties poilsio. Naktį pakeičiau laikiną tikslą į 6,0 mmol – vėliau paaiškėjo, kad to daryti visgi nereikėjo, nes kai po imitacinio bazės apšaudymo traukėmės į mišką, Dexcomas rodė 3,0 mmol ir teko greituoju būdu koreguoti. Beje, tam turėjau naują atradimą – vaikišką vaisių tyrelę vienkartiniuose maišiukuose. Toks maišiukas užima nedaug vietos, vienas visą laiką buvo kelnių kišenėje, neišsipila, nepasimeta ir jame yra apie 15 g AV. Suvartoti galima per 10 s praktiškai bet kokioje situacijoje. Su saldainiais, deja, esu turėjus nekokių patirčių, nes jei saldainiai be popieriukų – jie sugeba išsipilti iš maišelio. Jei su popieriukais – tai popieriukas būtinai prilimpa taip, kad tenka valgyti su juo. Ir dar jie lemiamu momentu išsprūsta iš rankų. Žodžiu, nei saldainių, nei gliukozės tablečių mano repertuare nebėra. Aišku, idealus variantas yra sportiniai gliukozės geliai, bet tokios prabangos tiesiog neturėjau, o vaikiškų vaisių tyrelių yra bet kurioje parduotuvėje – ir jos pigios.
Prieš pratybas, regis, pasirūpinau viskuo – naujas rezervuaras ir kateteris, apynaujė pompos baterija, apynaujis sensorius. Tačiau praleidau vieną kritinį dalyką: visi Xdrip aliarmai yra išjungti visada, tačiau AAPS aliarmai apie nepasiekiamą pompą liko įjungti. Ir – o technologija, bjaurių stebuklų tu šaltini, – būtent naktį, būtent tada, kai reikalinga maksimali garso ir šviesos maskuotė, kažkodėl išsijungė Bluetooth. Ir telefonas užgrojo! Laimei, grojo tyliai ir pavyko jį staigiai užčiaupti, bet man tai tapo rimta pamoka. Nes jei tai būtų ne pratybos, o realybė – tokia muzikėlė galėtų pražudyti ne tik mane, bet ir visą komandą.
Antras „diabetinis“ incidentas nutiko su gliukomačiu, nes kai Dexcomas parodė 3.0, o savijauta buvo visai „kovinė“, sugalvojau atsargiai pasitikrinti. Na, ir nespėjau – prasidėjo apšaudymas, juostelės išsisėjo žolėje, tiek iš jų naudos ir tebuvo. Ir nereikia. Man gliukomačiai yra praeities technologija, kiek esu „tikrinus“ sensoriaus teisingumą, tiek jis buvo adekvatus, o juosteles galima saugiai naudoti nebent taikiame miegamajame ar ofise prie kompiuterio – tikrai ne mūšio lauke.
Buvau griežtai nusprendusi, kad pratybų metu angliavandenius naudosiu tik glikemijai koreguoti ir ne daugiau. To ir laikiausi, todėl teko atsisakyti pirmosios dienos pietų – kareiviškos košės. Kadangi valgyti nelabai ir norėjau, per visą pirmąją parą suvalgiau tik 4 baltyminius batonėlius, 2 kriaušes ir šiek tiek džiovintos jautienos. Antros paros ryte – riešutų ir juodo šokolado, na, o pratybų pabaigoje buvo šiupinys, tada ir privalgiau iki soties. Jei dabar skaitote ir galvojate: „nesąmonė, aš daryčiau kitaip“ – labai gerai! Svarbiausia pažinti savo organizmą ir žinoti, kas kaip veikia ir kas yra geriausia konkrečioje situacijoje. Man visose ištvermės reikalaujančiose situacijose geriausiai veikia baltymai su minimaliu angliavandenių kiekiu. Tada aš jaučiuosi lengva, bet soti. Džiovinta mėsa yra super maistas, džioviname ją patys, namuose, iš aukščiausios kokybės jautienos. Labai svarbu dar ir tai, kad tokioje džiovintoje mėsoje yra nemažai druskos, kuri yra kritiškai reikalinga, judant ir veikiant karštame ore. Viso per pratybas nueita 24 km, o temperatūra dienomis buvo 29-32 oC. Be abejo, kritiškai svarbus ir vanduo – per pirmą parą jo išgėriau apie 5 l.
Apibendrinant galiu pasakyti tik tiek – technologijos, žinios ir planavimas yra privalomi elementai. O toliau – valia, nusteikimas, gera nuotaika, – ir Jūsų niekas nepalauš.
