No products in the cart.
Menu
Jei mėgstate nagrinėti žemėlapius, tikriausiai esate ne kartą nustebę – kokie intriguojantys yra kai kurių vietovių pavadinimai. Taip ir gimsta spontaniškas noras nuvažiuoti ir pasižiūrėti. Taip ir mudu dūrėm pirštu į žemėlapį kažkur Telšių apskrityje ir aptikom Dievo Krėslo mišką su jame esančiu Vilkos upeliu ir Katinėlio ežeru. O nuvažiavus paaiškėjo, kad šis miškas pasakoja vieną iš daugelio skaudžių, bet labai svarbių istorijų apie Lietuvos partizanus.
II pasaulinio karo pabaiga Lietuvai reiškė ne pergalę, o ilgos ir skausmingos okupacijos pradžią. Prasidėjo areštai, įkalinimai ir žudymas, ekonomikos naikinimas, visų žmogaus laisvių ir teisių atėmimas. Todėl daugybė žmonių įsitraukė į partizaninį karą, kuris truko beveik 10 metų (1944 – 1953, o pavieniai partizanai veikė dar gerokai ilgiau). Apie 50 tūkst. žmonių dalyvavo ginkluotame, o dar 100 tūkstančių – neginkluotame pasipriešinime. Savo dokumentuose partizanai pabrėžė, kad jų galutinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas.
Partizanai buvo gerai organizuoti, nešiojo uniformas, todėl pagrįstai vadinami Lietuvos kariuomene pogrindyje. Žeminės ir bunkeriai buvo įrengiami nuošaliose vietose miškuose. Deja, sovietai buvo žymiai stipresnis priešas, jiems talkino ir vietiniai koloborantai, vadinti stribais. Per visą partizaninio karo laikotarpį žuvo apie 30 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų. Patekę į nelaisvę partizanai buvo kankinami ir žudomi, kūnai buvo numetami miestelių aikštėse ir neleidžiama jų laidoti, partizanų artimieji ir rėmėjai tremiami į Sibirą.
Klaidžiojant žemaitiškais miškais dar ir dabar galima aptikti partizaninio karo pėdsakų – Žemaičių apygarda buvo sunaikinta paskutinė, išsilaikiusi partizaniniame kare iki pat 1953 m. Kai kurios partizanų žeminės yra rekonstruotos, žūties vietos – pažymėtos kryžiais ir kitais atminimo ženklais. Žemaičių partizanų apygardą sudarė trys rinktinės: Alkos, Kardo ir Šatrijos. Šatrijos rinktinė buvo didžiausia, ją sudarė 6 kuopos. 1946 – 1949 m. Dievo Krėslo miške veikė Žarėnų kuopa. Nuo 1948 m. kovo jai vadovavo Edmundas Rekašius-Lakūnas, pakeitęs žuvusį Benjaminą Milašių-Lėkarstvą.
Telšių MGB buvo užvesta agentūrinė byla „Chvosty“, kurios rezultatas turėjo būti Žarėnų partizanų sunaikinimas. Naudodamiesi informatorių Grafo ir Šluotos pranešimais, 1949 m. gegužės 21 d. MGB vidaus kariuomenės pulkas apsupo mišką, kur slėpėsi partizanai. Operacijai vadovo Telšių apskrities MGB skyriaus viršininkas pplk. Fiodor Dus ir specialiai iš Vilniaus atvykęs LSSR MGB viršininko pavaduotojas pplk. Leonardas Martavičius.
Kautynių metu žuvo 7, o į nelaisvę pakliuvo 4 partizanai. Tarp žuvusiųjų buvo ir Šatrijos rinktinės vadas Aloyzas Mažutis – Šarūnas. Prasiveržti pavyko tik Žarėnų kuopos vadui Edmundui Rekašiui ir jo pusbroliui Steponui Rekašiui. Pastarasis įvardijamas kaip užverbuotas ir vėliau į Žarėnų partizanų būrį infiltruotas vidaus agentas slapyvardžiu Grekas. Tačiau MGB ataskaitose rašoma, kad Grekas nepateikė jokių žinių (žinoma daug atvejų, kai saugumo tardomi partizanai sutikdavo kolaboruoti, tačiau grįžę į mišką viską išpasakodavo kovos draugams), o štai pragaištingasis MGB informatorius Grafas pasirodė besąs Vilkaičių kaimo gyventojas Kazys Tamošauskas, buvęs Žarėnų partizanų būrio ryšininku. Už savaitės po tragedijos Dievo Krėslo miške Tamošauskas gavo valdišką butą Telšiuose, ten partizanai jį ir nušovė. Manoma, kad apie informatorių Šluotą partizanai taip pat turėjo žinių, tačiau jo ar jos likimas nežinomas. Kaip ir iki galo neaišku, kas nutiko Grekui.
Dievo krėslo miške yra bendravardis kalnas, kuris labiau susijęs su pagonybės šventviete, nei su partizanais. Kalnas savo forma primena krėslą, ant kurio „sėdėdamas“ gali matyti Katinėlio ežerą, į kurį, pasak legendų, nužengė nenorėjusios krikštytis pagonių vaidilutės. Tiesa, akmuo pakalnėje byloja, kad čia stovėjusi bažnyčia, o kalno viršuje net matomas keturkampis griovys (nežinia kieno ir kokiems tikslams iškastas).
Kadangi prie Katinėlio ežero veda geras miško keliukas, prie jo palikus automobilį toliau galima keliauti partizanų takais. Juos lyg ir bandyta nužymėti – ant medžių tvarkingai pririšti stopjuostos gabalai, o posūkiuose kryptį rodo mėlynos rodyklės. Tačiau jokio oficialaus aprašymo nėra, tad belieka pasikliauti nuojauta. Ji neapgavo – sekdami „kaspinėliais“ atradome visus svarbiausius objektus:
2. Atstatytą bunkerį, kuriame 1947-1948 m. gyveno ir dirbo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės operatyvinio skyriaus viršininkas Zigmas Tomkus, 1949 m. gegužės mėn. buvo apsistoję Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanai. Dabar jis pažymėtas kaip Benjamino Milašiaus-Lėkarstvos slėptuvė;
3. Partizanės, jaunutės mokytojos Irenos Belazaraitės-Žibuoklės žūties vietą žyminčią koplytėlę medyje ir atminimo ženklą su žuvusių partizanų pavardėmis;
4. Kryžių su žuvusių partizanų pavardėmis ir strėlės formos akmeninį atminimo ženklą
5. Paminklą Žemaitijos partizanams
6. Atstatytą Žarėnų kuopos partizanų žeminę ir kryžių
