No products in the cart.
Menu
Rytų Prūsijos žemės visada kelia labai sumišusius jausmus. Čia stovėjo nuostabūs dvarai, buvo puoselėjami parkai, sodai, vyko įvairių gėrybių gamyba ir prekyba, klestėjo amatai. Ir beveik visą šį istorinį paveldą brutaliausiu būdu sunaikino sovietų okupacija. Išlikę skurdūs likučiai pasakoja ne tik apie praeitį, bet ir apie ateitį – kokia ji galėjo būti, jei ne purvini okupantų batai, sutrypę viską, kas gražu ir šventa.
Į Šereiklaukį, esantį pačiame Lietuvos ir Kaliningrado srities pasienyje, Rambyno regioninio parko teritorijoje, susiruošėme spontaniškai. Tiesiog ieškojome ilgesnio gamtinio tako vasaros šeštadienio pasivaikščiojimui. Ir jis pranoko visus lūkesčius: didinga istorija, dar didingesnė gamta ir nė vieno sutikto žmogaus.
Pasivaikščiojimą pradėjome nuo buvusio Šereiklaukio dvaro, gyvavusio nuo XIV a. Jame 1773 m. sausio 20 d. gimė Heinrich Theodor von Schön (1773 – 1856), 1824 – 1842 m. buvęs Prūsijos prezidentu. Šereiklaukio dvare administratoriais buvo jo senelis Gotfrydas Teodoras ir tėvas Johanas Teodoras. Šereiklaukis buvo vienas didžiausių ir ekonomiškai stipriausių dvarų Rytprūsiuose, turėjo parką, alėjų ir tvenkinių sistemą, spirito varyklą (išlikusiame jos pastate sovietmečiu įrengti butai), vandens malūną, tvartus, žirgyną. Išliko nedaug – svirnas, spirito varykla su raudonų plytų kaminu, tvartas, vandens bokšto likučiai, pora gyvenamųjų namų samdiniams (kumetynų). Kaip ir šiandien Ukrainoje – kur prasisuko rusai, lieka tik mirtis ir griūvėsiai.
Nuo buvusių dvaro rūmų į vakarus nutįsta ilga (2 km), tiesi, medžiais apsodinta alėja. Ji veda į Koplyčkalnį – Šereiklaukio dvarininkų amžinojo poilsio vietą, įrengtą XIX a. pr. Kai kurios liepos ir klevai yra 200-250 m. amžiaus, tikėtina, kad XIX a. pradžioje šie medžiai pakeitė dar ankstyvesnius želdinius. Alėjos kūrėjas – Tilžės apskrities valdytojas Liudwig F. Dressler.
Alėjos kairėje akį traukia vaizdinga, klevais apaugusi kalvelė – Milžinkapis. Vietinės legendos pasakoja apie nabagus Napoleono armijos karius, kurie šią kalvą supylė kepurėmis – panašu, kad žymusis prancūzas savo kareiviams tokių užduočių Lietuvos teritorijoje skyrė ne kartą, nes analogiška legenda pasakojama ir apie Lepelionių (Prienų raj. sav.), Lavariškių (Trakų raj. sav.), Katkiškių (Lazdijų r. sav.) piliakalnius, Gižų (Vilkaviškio raj. sav.) kalnelį ir kitus. Archeologai gi rado Milžinkapyje dirbinių, leidžiančių teigti, kad čia yra V-VII a. kapinynas.
Koplyčkalnis – tai dirbtinai supiltas kalnelis, nuo kurio buvo suformuotos griežtai pasaulio kryptimis vedančios medžių alėjos. Ant kalnelio stovėjo taisyklingo kvadrato plano koplyčia, kurioje buvo dvarininkų Dresslerių mauzoliejus. Koplyčios neliko iki 1957 m. – ne tik statinio, bet ir fotografijų, paveikslų. Tik archeologiniai tyrimai parodė, kad tai buvo dailus, baltai tinkuotas pastatas, kuriame ne tik šarvota, bet ir laidota. Dabar koplyčios vietą žymi baltas kryžius, o žemesnėje terasoje išlikę keli bevardžiai kapai.
Už Koplyčkalnio keliukas suka per dūzgiančią pievą. Regioninio parko direkcija, matyt, organizuoja tako nupjovimą (tiesa, internete nemaža atsiliepimų, liudijančių, kad vasarą šis keliukas virta nepereinamomis džiunglėmis), bet pievą po truputį kėsinasi užvaldyti invaziniai lubinai. Gražu, dekoratyvu, bet negerai, nes lubinai yra ankštinių šeimos atstovai, gebantys reikšmingai pakeisti ekosistemą – ant jų šaknų gyvena gumbelinės bakterijos, kurios sugeba fiksuoti ore esantį azotą.
Dalį azoto bakterijos panaudoja nuosavų baltymų sintezei, o likusį atiduoda šeimininkui – lubinui. Todėl lubinas yra baltymingas, maistingas ir visoks kitoks (beje, iš lubinų sėklų gaminami baltyminiai miltai, turintys labai mažai angliavandenių ir pasižymintys gana geru skoniu), bet šalia jo žūva visa vietinė flora, kuriai tokie azoto kiekiai nėra priimtini. Todėl lubinus reikia skinti – glėbiais, puokštėmis. Tai ne tik leistina, tai privaloma.
Pievos pakraštyje dunkso apžvalgos bokštas, nuo kurio lyg ir turėtų matytis išlikę Šereiklaukio dvaro statiniai, Jūros ir Nemuno santaka bei kiti įdomūs objektai. Nesimato. Tačiau vaizdai, ypač vaiskią vasaros popietę, vistiek nepaprastai gražūs.
Už pievos takas veda per mišką. Pradžioje pasitinka žavinga pelkė su lentiniu taku. Ant lentų pritvirtintas banalus metalinis tinkliukas, apsaugantis nuo paslydimo – genialiai paprastas sprendimas tokiems pelkių takams. Toliau tenka kilti vis aukščiau iki pat aukščiausio Vilkyškių gūbrio taško – Abšriūtų kalno (75,5 m virš jūros lygio. Palyginimui – netoli esantis Rambyno kalnas yra vos 45,8 m.). Na, kalnas kalnu, o akių paganyti nėra kur, nes viskas skendi sodrioje lietuviško miško žalumoje.
Nusileidus nuo Abšriūtų, patenkama į kelią, kuris vedė iš Šereiklaukio į perkėlą ties Ragaine. Dabar ten pasienio ruožas, anapus Nemuno vietoj prūsiškos Ragainės – sovietinis Nemanas…
Toliau keliukas veda pro Dallnitzo palivarką. Palivarkas – tai dvarui priklausančių ūkinių ar administracinių pastatų kompleksas. Palivarkuose būdavo administracijos pastatas, ledainė, sandėlis, svirnas, tvartas, dirbtuvės ir kt. Dallnitzo palivarke buvo gaminamos plytos ir auginami arkliai. Viskas, kas liko – informacinis stendas ir kelios senos obelys.
Vienas įspūdingiausių tako atradimų – Drąsučio sufozinis cirkas. Sufozinis cirkas – tai erozinė (ardymo procesų suformuota) reljefo forma. Ji susidaro vandeniui išplaunant smulkiausias daleles ir tirpdant mineralus (lot. suffossio – pasirausimas). Dėl išplovimo gruntas smunka, formuojasi puslankio, amfiteatro formos išgrauža – cirkas (lot. circus – ratas). Paprastai sufoziniai cirkai susidaro upelių ištakose, jų Lietuvoje yra labai daug ir įvairių. Drąsučio šaltinis išrausė 250 m ilgio griovą, o visas upelio ilgis – vos 540 metrų. Žvalus upeliukas, nuveikęs didžius griovos formavimo darbus pasiekia plokščią lygumą, staiga išskysta lyg miniatiūrinė delta ir… dingsta. Jo tiesiog nelieka ir net žemė nėra kažkokia labai įmirkusi. Po tokios įspūdingos pabaigos dar įdomiau pamatyti pradžią – šaltinis trykšta tiesiog iš ertmės šlaite. Vanduo skaidrus, šaltas, gėlas, skanus.
Visa 9 km ilgio trasa dailiai paženklinta specialiais ženklais (stulpeliais ir žymėmis ant medžių), tačiau pasiekus ant Vilkyškių gūbrio įrengtą poilsio ir šašlykų kepimo vietą visos žymės staiga dingsta. Tako aprašymas žadėjo, kad taip vadinamos Meškos vingio griovos pakraščiu reikėtų išeiti į kerpšilį, prieš tai persikėlus per bebrų patvenktą upeliuką. Šis negudrus manevras mums pavyko tik iš antro karto, prieš tai gerokai išsimurdžius pelkyne ir gana sunkiai vėl užsikabarojus ant gūbrio.
Nei ženklų, nei nuorodų, nei tako. Arba mes jo neradom, arba kažkas pasikeitė (bebrai, kaip žinia, yra labai išmanūs landšafto architektai, galintys bet kokią vietovę pakeisti neatpažįstamai). Kerpšilyje takelis atsirado, tačiau toks vos įžiūrimas ir be jokio ženklinimo, kad kelioliką kartų ėmė pagunda apsisukti ir ieškoti kito kelio, gerai, kad navigacijos programėlė leido bent apytiksliai susiorientuoti. Ir tik prieš pat Šereiklaukio piliakalnį ženklai vėl lyg niekur nieko atsirado.
Šereiklaukio piliakalnis datuojamas XIII a. Jo aikštelė ovali, pailga, iš rytų ją saugo status Nemuno šlaitas, iš pietų ir vakarų šaltinėtos griovos, iš šiaurės – gilus griovys ir pylimas. Ant piliakalnio stovėjo skalvių genties pilis Šereika – svarbi skalvių kovų su kryžiuočiais vieta, minima 1276 m. P. Dusburgiečio kronikoje. Pilis buvo strategiškai svarbioje vietoje, nes galėjo kontroliuoti pakrančių ir vandens prekybos kelius. Į šiaurę nuo pilies buvo papėdės gyvenvietė. Nuo piliakalnio matosi Nemunas ir prie jo plytinčios pievos. O į telefonus piktybiškai braunasi rusiški mobiliojo ryšio tinklai, be skrupulų permušdami lietuviškus.
Nuo piliakalnio lauko keliukas parvedė prie dvaro ir mūsų kelionė baigėsi. Kilometrų privaikščiojome gerokai daugiau (14), nei buvo žadėta (nes teko nemažai paklaidžioti, bandant nepaskęsti pelkėje, o ir daugybė smulkių nuklydimų prie įdomesnių gamtinių objektų susisumavo), bet nė vienas žingsnis nebuvo bevertis.
