No products in the cart.
Mūsų – kaip ir daugelio kalbintų bičiulių, – įsivaizdavime Danija buvo tik kažkokia tarpinė lėktuvo stotelė, skrendant į kitas šalis. Todėl pirminis planas buvo minti dviračiais Švedijoje. Taip sugalvojome tuoj po 2024-ųjų metų sutiktuvių, pasičiupome dar labai pigius kelto bilietus Klaipėda-Karlshamnas (labai iš anksto perkant, keltai kanuoja visai humaniškai) ir artėjant išvykimo dienai ėmėme planuoti maršrutą pietinėje Švedijos dalyje. Tačiau dėl Malmėje vykusios Eurovizijos itin padaugėjo pranešimų medijose apie kasmet augantį nusikalstamumo lygį Švedijoje – ir tikrai, paanalizavus viešai skelbiamus statistikos duomenis, aiškėja, kad ši Skandinavijos šalis, deja, patenka į didžiausią bendrą nusikalstamumą turinčių ES šalių trejetuką[1]. Tai turbūt nėra problema keliaujant su grupe, bet kadangi ruošėmės dviračius minti dviese ir miegoti ne viešbučiuose, o palapinėje, nusprendėme, kad lengvai galime pakeisti savo planus. Taip atsidūrėme Danijoje ir per 16 dienų numynėme 900 km.
Šis 8 km ilgio tiltas, kuriame telpa tiek greitkelis, tiek geležinkelis, bet – deja, deja, – netelpa dviračiai, sujungia Švedijos pakrantę su dirbtine Peberholmo sala. Nuo ten kelias neria po vandeniu į 4 km ilgio Drogden tunelį ir išneria jau Danijoje. Kažkuriuo metu buvo kalbų, kad danai įrengs papildomą kelią per Øresundą specialiai dviračiams, bet kol kas tenka dviračius gabentis automobiliu arba traukiniu. Abu variantai kainuoja. Kadangi važiavome automobiliu, sumokėjome beveik 70 Eur į vieną pusę.
Taip atsidūrėme Zelandijoje (Sjælland). Beje, daniškoji Zelandija neturi nieko bendro su kitoje Žemės pusėje esančia Naująja Zelandija (pastaroji taip pavadinta olandų Zelandijos (Zeeland) garbei). Danų Zelandijos pavadinimo kilmė neaiški, viena iš teorijų teigia, kad pavadinimas gali būti kilęs iš senovės skandinavų kalbos žodžių sæl – ruonis, ir land – žemė.
Automobilį palikome Mosede miestelyje, didžiuliame nemokamame parkinge prie jūros. Tikriausiai galima buvo palikti ir bet kuriame kitame miestelyje, kurių prie Køge įlankos yra gausu. Bet Mosede skamba panašiai kaip Mosėdis – tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl būtent ten.
Pirmąją dieną skyrėme adaptacijai prie daniškos tvarkos. Danija yra dviratininkų rojus: miestuose ir miesteliuose dviračių takai yra absoliučiai visur, dauguma jų yra abejose kelio pusėse, tad jais važiuojama viena kryptimi. Jei dviračių tako dėl kažkokių priežasčių nėra, kelias turi žymėtas dviračių juostas, vėlgi su vienos krypties eismu. Tik nedaugelyje kelių dviračiai tiesiog važiuoja bendrame sraute. Paprastai tokiuose keliuose yra labai nedaug automobilių, tad ir diskomforto nedaug.
Pratintis labiausiai reikėjo prie dideliais greičiais lekiančių sportininkų bei tų, kurie skuodžia ant elektrinių dviračių. Jie atsiranda iš niekur, aplenkia ir tiek juos tematai. Bėda, kad ne visi turi skambučius (arba jais nesinaudoja). Žodžiu, norint išvengti incidentų, daniškuose dvirtakiuose būtina važiuoti dešiniu pakraščiu, kad visi norintys galėtų saugiai aplenkti.
Pirmoji mūsų stotelė buvo Vallø pilis – netekėjusių kilmingų mergelių prieglauda. Pati pilis pastatyta 1586 m. ir yra nuostabus renesanso architektūros pavyzdys. Ji ilgus amžius priklausė įvairioms žymioms danų aristokratijos šeimoms, o 1737 m. buvo padovanota Danijos karalienei Sofijai Magdalenai, kuri čia įkurdino netekėjusių kilmingų merginų vienuolyną ir įsteigė specialų fondą joms išlaikyti. 1976 m. naujų gyventojų priėmimas buvo sustabdytas, tačiau 2003 m. vėl atnaujintas. Bet kurio amžiaus Danijos aristokratijai priklausančios moterys gali apsigyventi pilyje, su sąlyga, kad jos niekada nebuvo ištekėjusios ar susilaukusios vaikų (tiek savų, tiek įvaikintų). Jei pilies rezidentė išteka, jai tenka palikti pilį [2].
Prieš gerus 70 mln. metų Danijos vietoje tyvuliavo šilta jūra, pilna visokios gyvybės (dumblių, koralų, moliuskų) su kalcio karbonato kriauklėmis ir egzoskeletais. Šiems organizmams žuvus, jų kriauklės ir skeletai krito į jūros dugną ir kaupėsi kaip kreidos nuosėdos. Paskui vykstant įvairiems geologiniams pokyčiams kilo žemynai, atsirado kalnai. Senasis nuosėdinis dugnas iškilo virš jūros lygio, o prieš 12 tūkst. metų jį gerai sumaitojo ledynas bei erozija, todėl atsidengė vidiniai sluoksniai.
Tokių kreidos ir kalkakmenio klifų Danijoje yra keliose vietose. Žymiausios yra Stevns Klint ir Møns Klint.
Stevns Klint yra UNESCO paveldo vieta. Įspūdingos kreidos uolos tęsiasi apie 20 km ir siekia 41 m aukštį.
Atodangose matosi Žemės geologiniai sluoksniai, taip pat ir vadinamasis žuvų molis arba K-Pg (kreidos-paleogeno) ribos sluoksnis, kuris liudija apie masinį gyvybės (įskaitant dinozaurus) išnykimą prieš 67 mln. metų. Šiame ploname (5-10 cm) tamsios spalvos sluoksnyje itin daug iridžio, kuris yra labai retas metalas Žemės plutoje, tačiau dažnai randamas meteorituose.
Šis faktas yra vienas iš pagrindinių įrodymų, kad dinozaurus išnaikino asteroido smūgis.
Stevns Klint kreidoje yra šimtai rūšių fosilijų – senovinių organizmų liekanų, įspaudų arba pėdsakų. Iš viso Stevns Klint buvo rasta daugiau nei 830 rūšių fosilijų: brachiopodų, amonitų, koralų, vėžiagyvių ir kai kurių didesnių gyvūnų, pavyzdžiui, ryklių, liekanų.
Pirmas objektas, pasitinkantis lankytojus Stevns Klint prieigose, yra Højerup senoji bažnyčia, pastatyta apie 1250 m. Dedikuota švč. Mergelei Marijai. Uolų erozija pamažu kėsinosi į bažnyčią ir 1928 m. dalis pastato nukrito į jūrą. Bažnyčia buvo tuoj pat uždaryta ir netoliese pastatyta nauja. Šiuolaikinė žiniasklaida mirgėtų rėksmingomis antraštėmis apie katastrofą, bet išties įvykio metu niekas nežuvo, o jau po kelių dienų į pakrantę plūstelėjo minios smalsuolių – kas vietinei bendruomenei tikrai išėjo į naudą. Senoji bažnyčia buvo sutvirtinta ir dabar atvira lankytojams. Ten, kur dabar yra balkonas virš jūros, buvo altorius. Jis, nors smarkiai apgadintas, išliko ir saugomas šoninėje navoje.
Norint pažiūrėti į bažnyčią iš jūros pusės, galima nusileisti ilgais metaliniais laiptais į pakrantę.
Ant aukščiausio Stevns Klint taško 1816 m. buvo pastatytas švyturys. Švyturio lempa buvo tiesiog švyturio prižiūrėtojo namo gale. Vėliau nuspręsta, kad aukščio nebus per daug ir šalia pastatytas klasikinis mūrinis 27 m aukščio švyturys, veikiantis iki šiol.
Stevns Klint patirtis atrodė tokia įspūdinga, kad į gretimą Møn salą važiavome nieko per daug nesitikėdami. Ryte pliaupė lietus, todėl nusprendėme jį tiesiog pramiegoti šelteryje (apie juos vėliau) ir tik gerokai po pietų pervažiavome salas jungiantį Dronning Alexandrines Bro tiltą.
Viduramžiškame Stege miestelyje prieš pat uždarymą suspėjome į bažnyčią su unikaliais piešiniais ant skliautų ir dvejais vargonais bei nuolat pildomu vargonininkų sąrašu.
Pernakvojome šelteryje Klintholm Havn, o ryte numynėme į Møns Klint. Informacinė lentelė danų kalba skelbė, kad kažkas kažkur nukrito ir dėl to negalima lipti kažkokiais laiptais. Ką su ta informacija daryti – nebuvo aišku. Palikome dviračius ir patraukėme pėsčiomis. Takelis nuvingiavo palei krūmais ir medžiais apaugusį statų šlaitą, paskui išsišakojo ir viena atšaka pasisuko žemyn. Eilinė lentelė perspėjo, kad eiti galima tik prisiimant riziką dėl savo sveikatos ir gyvybės. Riziką prisiėmėme ir nusileidome.
Pakrantė tiesiog atėmė žadą. Baltos kreidos uolos kyla iki 128 metrų virš Baltijos jūros lygio. Jūra jas pamažu ardo, todėl visa pakrantė pasidengusi minkštu kreidos sluoksniu, o vanduo mainosi visais mėlynos ir žalios spalvos atspalviais. Šių metų balandį įvyko didžiulė griūtis – štai apie ką bylojo informacinė lentelė. 4 iš 5 į pakrantę besileidžiančių medinių laiptų buvo suniokoti, liko tik vieni, kuriais vėliau pakilome. Na ir takelis, kuriuo nusileidome.
Pakrantėje kreidos gabalų tiek, kad norisi piešti. Na, ar bent užrašyti „čia buvo…“. Vandenyje ištęžusia kreida padengti akmenys yra labai slidūs, todėl pagundą išsimaudyti smaragdiniame vandenyje greitai atmetėme.
Užtai patekome į labai įdomų vakarėlį – daugybė žmonių susirinko ieškoti fosilijų. Balandžio griūtis pakrantę nusėjo kreidos luitais. Pakalbintas vokietis sakė, kad pakrantė buvo išplatėjusi net 200 m. Jūra kreidą nusinešė, o viskas, kas buvo milijonus metų palaidota joje – liko. Todėl į pakrantę renkasi lazdelėmis ir maišiukais ginkluoti fosilijų ieškotojai. Kai kurie net turi specialius plaktukus ir rūsčių paleontologijos asų išvaizdą. Užsiėmimas toks įtraukiantis, kad netrukus ir mes kapstėmės po kreidą bei titnago skeveldras, ieškodami suakmenėjusių praeities gyvių. Daugiausia yra koralų ir pinčių, bet labiau patyrę ieškotojai randa ir visokių suakmenėjusių jūros ežių, jūros gilių ir kitų gyvūnų, kurių net pavadinimų neteko girdėti.
Na ir galiausiai laiptai. Maglevandstrappen laiptai turi 497 laiptelius (pritrūko tų 3 iki lygaus skaičiaus ar kaip?) ir veda į 128 m aukštį. Lipantys žemyn su užuojauta žiūrėjo į mūsų įraudusius žandus, lyg patiems nereikėtų vėliau kopti aukštyn.
Danijoje prieš 6500 metų apsigyveno pirmieji žemdirbiai. Jie praretino miškus, suarė viržius (apie juos – vėliau) ir apsigyveno kaimuose. Šalia kaimo įrengdavo laidojimo vietas – labai savotiškus galerinius kapus. Per siaurą, žemą įėjimą būdavo patenkama į laidojimo kamerą. Statinys būdavo iš didžiulių akmenų, kurių tarpai užsandarinti titnagu, kad vidun nesiskverbtų vanduo. Akmeninė konstrukcija būdavo užpilama žemėmis. Tokie savotiški piliakalniai su akmenine patalpa viduje.
Tokių kapų būta apie 30 tūkstančių, išliko tik apie 3000. Kai kurie suardyti, kai kurie rekonstruoti. Važiuojant akis iškart užkliūva už tipiško kalnelio su akmenų statiniu.
Klekkendehøj – vienintelis žinomas dviejų kamerų kapas. Taip pat ir vienas geriausiai išsilaikiusių ir didžiausių tokio tipo statinių. Jis yra netoli Stege miestelio Møn saloje. Klekkendehøj buvo pastatytas apie 3200 m. pr. Kr. ir yra sudarytas iš dviejų laidojimo kamerų, kurios pasiekiamos per atskiras įėjimo angas. Vienoje iš kamerų dabar kažką slepia tikrai ne neolito laikų metalinės durys.
Barnehøj, esantis prie Toreby miestelio – tipiškas šeimos kapas. Tokiuose kapuose buvo laidojami visi, nuo kūdikių iki senolių, su būtina sąlyga – jie turėjo priklausyti garbingiausioms genties šeimoms. Mirusieji buvo aprūpinami maistu ir gėrimais, taip pat gintaro papuošalais ir ginklais. 2009 metais kapas iš dalies rekonstruotas ir laidojimo kambarį dengęs 14 tonų svorio akmuo sugrąžintas į savo vietą. Kiti dengiantys akmenys neišliko.
Kai kurie kapai buvo „pernaudojami“ vėlesniais laikais. Pavyzdžiui, kovų su švedais 1858 – 1860 m. didvyris Svend Gønge apleistame neolito laikų kape netoli Jungshoved su bendražygiais buvo įsirengęs slėptuvę.
Danai yra laikomi vikingų palikuonimis. Vikingų laikotarpiu (maždaug nuo 8 iki 11 amžiaus) Skandinavijos gyventojai aktyviai kovojo, plėtė teritorijas ir užsiėmė prekyba visoje Europoje. Šiuolaikinės Danija, Norvegija ir Švedija buvo pagrindinės vikingų žemės.
Vikingai pasižymėjo ne tik kariniais žygiais ir – dažnai – žiaurumu, bet ir išskirtine kultūra, kurią vėliau parėmė šiuolaikinės skandinavų tautos. Jie statė technologiškai pažangius laivus, kuriais pasiekdavo Šiaurės Ameriką, Islandiją, Kijevo Rusią ir net Viduržemio jūrą. Jie turėjo sudėtingą socialinę sistemą, kurioje problemos buvo sprendžiamos demokratiškuose susirinkimuose.
Vikingų religija, žinoma kaip šiaurės pagonybė, apėmė daugybę mitų ir pasakojimų apie pasaulio kūrimą, kovas ir Ragnaroko pabaigą.
Vikingai kalbėjo senąja skandinavų kalba ir turėjo savo raštą – runas. Runų raštas susiformavo maždaug 2 amžiuje ir buvo plačiai naudojamas iki viduramžių. Runų raidės buvo iškalamos ar išpjaunamos įvairiuose paviršiuose: akmenyse, medyje ar metale. Runos turėjo ne tik rašytinę, bet ir sakralinę bei maginę reikšmę. Kiekviena runa simbolizavo tam tikrą garsą, bet ir turėjo savitą reikšmę, susijusią su gamta, dvasiomis, likimu ar apsauga. Dėl to runos buvo naudojamos apeigose, rašant užkalbėjimus ar kuriant apsauginius simbolius.
Vienas iš žymiausių vikingų paminklų Danijoje – Glavendrupo akmuo su ilgiausiu Danijoje rastu runų įrašu, turinčiu 210 runų simbolių. Šis akmuo buvo pastatytas apie 900 metus Ragnhildos atminimui jos vyrui Alle, kuris, manoma, buvo vietos kunigas ir vadas.
Be to, Glavendrupo vietovėje yra akmenų laivas – 60 metrų ilgio ir 12 metrų pločio akmenų konstrukcija, primenanti laivo formą. Tokios struktūros buvo būdingos vikingų laidojimo tradicijoms, simbolizuojančioms mirusiojo kelionę į pomirtinį pasaulį.
Jokių griuvėsių, jokių merdinčių dvarų – visos pilys atrodo it vakar pastatytos, ir tik arčiau įsižiūrėjus matomos laiko žymės.
Dauguma pilių yra kažkieno namai. Jomis galima pasigrožėti, bet užeiti – ne. Pavyzdžiui, Tranæker pilis Langeland saloje siūlo už ne visai kuklų mokestį apsilankyti sode, tačiau pačios pilies teritorija – privati, nuo pašalinių akių saugoma erdvė.
Kai kur galima išsinuomoti prabangų biurą buvusiose arklidėse arba atšvęsti vestuves. Lolland saloje aptikome puikiai atrodančią Lungholmo pilį. Joje veikia viešbutis, galima išsinuomoti patalpas.
Kai kurios, pvz.: Egeskov pilis, paverstos turistine atrakcija.
Viena iš įspūdingiausių, be abejo, yra Egeskov pilis, vadinama Danijos Renesanso perlu. „Egeskov” reiškia „ąžuolų miškas” – ir ne veltui. Ši pilis, pastatyta 1554 m., stovi tiesiogine prasme „ant ežero”: ant ąžuolinių kuolų „miško“. Įspūdingam inžineriniam projektui vietiniuose miškuose išpjauta apie 2000 ąžuolų. Pirminė pilies paskirtis – gynybinė, tačiau kartu pilis buvo ir Frands Brockenhuus šeimos rezidenciją – ir ji iki šiol priklauso tai pačiai giminei.
Dabartinis Egeskovo grafas, supratęs, jog iš žemės ūkio pilies išlaikyti nebepavyks, pavertė ją pasakiška erdve. Su muziejaus, koncertais, piknikais parke, labirintais ir muziejais. Susimokėjus galima ir į pačią pilį užeiti ir pamatyti, ką reiškia gyventi pilyje.
Na ir, aišku, kokia pilis be vaiduoklių. Egeskov pilies palėpėje nuo pat pastatymo saugoma medinė lėlė. Gal net išdrožta iš tų pačių statyboms paaukotų ąžuolų medienos. Legenda byloja, kad lėlės jokiu būdu negalima pajudinti iš vietos, nes sugrius pilis. Lėlė guli neliečiama visus metus, o va per Kalėdas – ima ir atgyja. Kūčių naktį lėlė vaikštinėja po pilį, o ryte vėl grįžta į savo vietą palėpėje. To jokiu būdu neturi pamatyti joks mirtingasis, todėl grafų šeima kasmet per Kalėdas pilį užrakina ir… išvyksta.
Šalia Danijos Fiuno (Fyn) salos yra daugybė mažų salelių, iš kurių neabejotinai įdomiausia yra Æbelø – Obuolių sala. Ilga, užliejama nerija sujungia šią vos 2,32 km² salą su dar mažesne Æbeloholm salele.
Iki Æbeloholm galima nubristi vandeniu – ir tai yra išties nepaprasta patirtis.
1,5 km ilgio brasta, nužymėta kelrodžiais stulpais, atoslūgio metu yra visiškai sekli, vos keli cm. Tačiau prasidėjus potvyniui, vanduo pakyla metrą ir daugiau. Prie šio įstabaus kelio kabo potvynių ir atoslūgių grafikas, nes vanduo kasdien kyla ir slūgsta skirtingu laiku.
Vos atvažiavusius mus pasitiko vietinis tvarkdarys, kuris nuvedęs prie vandens lygio kitimo grafiko vaizdžiai nupasakojo, kad jei pavėluosime grįžti, vandens gali būti iki krūtinės, o dar jei pakils vėjas ir bangos, bus visai prastai. Jo paskaičiavimu mes turėjome vos 3 val. iki to „prastai” – gerokai per mažai tokiam gamtos stebuklui, kaip Æbelo. Todėl metėm dviračius ir žvaliai nutipenom per šiltą vandenį.
Æbeloholm pasitiko žaliomis šlapynėmis, bangų mūša ir paukščiais. Tai plokščia, užliejama salelė, kurioje kaip ir nieko ypatingo. Pasileidome smėlėta ir akmenuota nerija, kuri tai siaurėjo, tai platėjo ir galiausiai prieš akis išniro Æbelø.
Salos pagrindą sudaro molingi terasiniai sluoksniai su bent 5 ledynmečių paliktomis sąnašomis. Bangos ardo salos krantus, todėl jie statūs ir dažnai gabalais nuslenka į jūrą.
1940 metais saloje buvo apie 50 gyventojų ir net veikė mokykla. Buvo kasamas žvyras. Vėliau gyventojai pamažu salą paliko, ji perėjo vieno žmogaus nuosavybėn. Savininkas organizuodavo medžiokles, dėl kurių smarkiai kentėjo salos augmenija, išnyko natūralios dygialapio bugienio augimvietės.
1995 m. salą nupirko Aage V. Jensen gamtos fondas ir įsteigė joje draustinį. Buvo panaikinti visi pramoniniai pastatai, liko tik švyturys ir viena sodyba, priklausanti fondui. Miškas ir pakrantės paskelbtos kertinėmis buveinėmis, kur gamta tvarkosi pati. Dabar saloje gyvena 170 rūšių paukščių, peri jūriniai ereliai.
Æbelø salos ramybė ir gamtos grožis yra išties kerintys. Deja, potvynio baimė mus privertė salą ne pasimėgaujant apeiti, o apibėgti. Švyturio net nepasiekėme, nes nenumaldomai artėjo laikas, kai vanduo turėjo pradėti intensyviai kilti.
Vos parsikapstę per vėjo pustomą neriją į Æbeloholm suabejojome, ar uolus tvarkdarys mūsų neapkvailino – vandens buvo aiškiai daugiau, bet toli gražu ne pavojingai. Visgi, kai vanduo pradėjo skalauti šortus, tapo gerokai sunkiau eiti. Po kojomis šimtais bėginėjo krabai, juos, matyt, suviliojo pakilęs vanduo. Nesinorėjo ant kokio krabo užlipti, todėl teko dar atsargiau statyti kojas.
Krantą pasiekėme juosmens taip ir nesušlapę. Tačiau po dar 20 min. parsiyrė dvi merginos jau susidėjusios visus turimus daiktus ant galvų, nes vandens buvo apie 1,5 metro.
Žodžiu, jei kada nuspręsite apsilankyti Æbelø – išsinagrinėkite potvynių ir atoslūgių grafikus ir prie brastos atvykite kuo anksčiau! Kelios papildomos valandos šiame stebuklingame kampelyje yra labai vertingos.
Danijoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, geležinkelio tinklas įvairiais laikais patyrė įvairių permainų. Kai kurie geležinkeliai tapo ekonomiškai neperspektyvūs dėl sumažėjusio keleivių ir krovinių srauto. Kai kuriose vietovėse geležinkeliai ėmė trukdyti kitos infrastruktūros, pvz.: greitkelių, gyvenamųjų kvartalų, komercinių zonų, plėtrai. Siaurojo geležinkelio linijos nebeatitiko modernių transporto reikalavimų. Tokios geležinkelio linijos buvo išardytos, o jų vietoje įrengti dviračių takai.
Minant tokiu dvirtakiu galima net nesuprasti, kad kelio paskirtis anksčiau buvo kita. Įtarimų kelia tik pylimas – šalyje, kuri nepasižymi potvyniais, dviračių tako pakėlimas ant pylimo neatrodo reikalingas. Įsižiūrėjus atidžiau, pasimato ir kitų keistumų: tiltukai, ypatingai tiesaus kelio atkarpos ir išlikusi geležinkelio ifrastruktūra (stočių pastatai, peronai ir pan.).
1877 m. Danijoje nutiestas naujas geležinkelis tarp Silkeborgo ir Herningo. Tai buvo labai modernus inžinerinis projektas, nes visi su geležinkeliu besikertantys keliai buvo pravesti po specialiais tilteliais. Geležinkelis nusidriekė per kalvas ir slėnius, kirto upelius ir ledynmečio kilmės pelkynus.
1968 m. ši geležinkelio linija buvo uždaryta, nes keleivių srautas sumažėjo, o automobilių ir sunkvežimių transportas tapo vis populiaresnis. Netrukus buvo nuspręsta vietoj geležinkelio įrengti beveik 40 km ilgio dviračių trasą.
Trasa veda per gamtos rezervatą, kuriame telkšo pelkynai, o prie buvusių bėgių auga rusmenės. Galima ne tik minti pedalus, bet ir pasivaikščioti pažintiniais takais, nusileidžiant po tiltais.
Danijoje yra daugiau nei 2 tūkstančiai nakvynei skirtų pastogių arba šelterių. Daniškai jie taip ir vadinasi – shelter. Yra net speciali programėlė Shelter, labai naudinga!
Dažniausiai jų konstrukcija primena palapinę – nuožulnus stogas ir žemos šoninės sienos. Retais atvejais tokioje pašiūrėje galima atsistoti, dažniausiai jos yra žemos, bet plačios, patikimai saugančios nuo lietaus ir vėjo. Yra labai archajiškų rąstinių pašiūrių, su žole apaugusiu stogu. Yra naujų lentinių. Yra skirtų žmonėms su negalia.
Dauguma pastogių yra gerai prižiūrimos, o nakvynė jose kainuoja 4-5 eurus. Kartais šalia būna wc, geriamas vanduo, elektra ar net dušas. Žodžiu, labai ekonominės klasės nakvynė po stogu. Beveik visas pastoges galima rezervuoti internetu – tai užtikrina, kad atvykę rasite savo pastogę neužimtą. Tiesa, rezervacija nedraudžia kitiems keliautojams šalia trobelės įsikurti su palapine.
Shelter programėlėje nurodomi įvairūs pastogių privalumai, pvz.: ar šalia yra vieta žirgui pririšti, ar galima atsivesti šunis ir pan.
Prie pastogės tradiciškai galima užsikurti laužą, tik ne visur būna malkų arba jos yra mokamos (apie 7 eur už maišiuką).
Nors atrodytų, kad šelteriai skirti keliautojams gamtoje, jų yra ir didžiuosiuose miestuose. Svendborge dvi mažulytės trobelės stovėjo netoli uosto ir baidarių parduotuvės. Prie jų buvo geriamo vandens, tačiau artimiausias tualetas – už 2 km. Kopenhagoje šelteriai glaudėsi parke ir ten nebuvo ne tik tualeto, bet ir vandens. Jau nekalbant apie elektrą.
Tuo tarpu mažuose miesteliuose šelteriais dažniausiai rūpinasi vietinė bendruomenė, kuriai ši veikla tampa papildomų pajamų šaltiniu, tad stengiamasi trobeles padaryti kuo patrauklesnes.
Pastaraisiais laikais danai savo pastoges nusprendė modernizuoti. Atsirado labai keistų statinių, su durimis ir langais, kuriuose galima miegoti net dviem aukštais. Panašu, kad tokių avilius primenančių trobelių projektuotojai patys niekada nėra jose miegoję. Didesnio ūgio žmogus „avilyje” gali gulėti tik sulenkęs kojas. Galima palikti atviras duris (ką mes ir padarėme) ir iškišti kojas, bet tada bėdos ištinka, jei naktį lyja (kas ir nutiko).
Antrame „avilio” aukšte vietos dar mažiau ir ten jau kojų nėra per kur iškišti. Numatyta, kad „avilyje” vienu metu gali miegoti net 5 piliečiai. Gali, žinoma. Tik miške po egle yra gerokai patogiau.
Kaip ten bebūtų, šelteriai yra tikras išsigelbėjimas šalyje, kur legaliai statyti palapinę galima tik specialiose aikštelėse arba valstybiniuose miškuose (kurių yra labai nedaug) arba šalia tų pačių šelterių, o pigiausia nakvynė viešbutyje kainuoja virš 100 eurų.
Kongenhus Minderpark – tai memorialas Danijos… viržiams. Viržiai (lot. Calluna vulgaris) gerai auga smėlingose, rūgščiose ir prasto derlingumo dirvose, kurios buvo būdingos Danijos saloms. Didelė dalis Danijos buvo natūraliai apaugusi viržiais (hede) – 18 a. pabaigoje viržynai dengė daugiau nei 1 mln. ha plotą.
Bandymai paversti viržynus derlinga žeme prasidėjo 1723 m. Karalius Frederikas IV išleido reglamentą, kuriame, be kita ko, žadėjo laisvę nuo mokesčių, atleidimą nuo šaukimo į kariuomenę ir kitas lengvatas tiems, kurie turėjo drąsos arti viržynus. Deja, drąsiųjų daug nebuvo, nes viržiai sudaro be galo kietą sluoksnį, kurį suardyti reikia titaniškų pastangų.
1759–60 m. 290 vokiečių šeimų persikėlė į Daniją karaliaus Frederiko V kvietimu, daugiausia iš Pfalco (dabartinis Viurtembergas). Vokiečiai pabandė viržynuose auginti bulves ir todėl buvo vadinami Kartoffeltyskere – „bulviniais vokiečiais“. Deja, bulvių auginimas irgi nebuvo sėkmingas, tad, nepaisant didelių finansinių subsidijų, daugelis naujakurių netrukus paliko Daniją.
Iki Antrojo pasaulinio karo viržius bandyta arti jaučiais ir arkliais. Kokio sunkumo tai darbas galima suprasti iš fakto, kad viena šeima per metus sugebėdavo įdirbti 1 aro plotelį.
1949 m. iš JAV danai parsiplukdė du vikšrinius IH traktorius po 85 AG ir tuo pat metu Bovlund Plovfabrik pastatė milžinišką plūgą.
Plūgas galėjo arti 80-90 cm gyliu, o vagos plotis siekė 100-120 cm. Milžiniškam plūgui traukti prireikė abiejų traktorių. Vėliau specialiems tikslams buvo pastatyti kiti dideli plūgai, tačiau Mindeparken plūgas vis dar yra didžiausias plūgas Danijoje.
Technika padarė tai, ko dešimtmečiais nepavyko žmonėms – sunaikino viržius. Liko vos apie 10 % istorinių viržynų, kurie dabar saugomi kaip unikalios ekosistemos.
Tiesiog negalėjome baigti mūsų fantastiško dviračių žygio per Daniją, neaplankę Mønsted Kalkgruber. Ir nesvarbu, kad dėl to teko per dvi dienas įveikti 160 km Jutlandijos kalniukais. Mønsted Kalkgruber yra didžiausia pasaulyje kalkakmenio kasykla. Po žeme tęsiasi 60 km tunelių, iš kurių maždaug 2 km yra apšviesti ir prieinami lankytojams.
Kasykla datuojama daugiau nei tūkstantmečiu. Krikščionybė į Daniją atnešė poreikį statyti didingas bažnyčias. Statybai tinkamų akmenų Danijoje yra begalė, bet va juos sutvirtintinantį skiedinį reikėjo išrasti. Ir danai išrado – deginant kalkakmenį gaunamos negesintos kalkės, kurias paskui maišant su vandeniu ir smėliu gaunamas statybinis mišinys. Kalkių tinku nutinkuotos ne tik bažnyčios, bet ir namai, net tvartai – važiuojant per Daniją akivaizdu, kad kalkakmenio kasyklose darbo buvo itin daug. Dirbo visi: vyrai ir moterys. Mønsted kasykloje išlikę siauri praėjimai, kuriais akmenis tampė damos. Paskaičiuota, kad viena moteriškė per pamainą (12 val.) išvilkdavo į dienos šviesą apie 1 toną kalkakmenio.
Šalia kasyklos pastatytoje gamykloje kalkakmenis buvo smulkinamas, sijojamas ir kaitinamas, o kalkės pilstomos į maišus ir gabenamos po visą šalį. Kasykla veikė iki 1956, gamykla – iki 1980. Kasyklų turizmas prasidėjo dar 19 a. – darbininkai papildomai užsidirbdavo už mokestį vedžiodami smalsuolius akmeniniais tuneliais. Nenuostabu, kad vos užbaigus kalkių biznį, turizmas suklestėjo itin smarkiai.
Ir ne tik turizmas. Kasyklose temperatūra visus metus išlieka pastovi, apie 8 °C, o drėgmė – 98%. Kažkas sugalvojo, kad tai ideali vieta sūriui brandinti. Turistams ir dabar siūloma užkopti sraigtiniais laiptais į stipriai „kvepiančią“ ertmę uoloje, kur daug dešimtmečių buvo brandinamas kalnų sūris. Dabartinė sūrių saugykla įrengta kažkur turistams neprieinamuose kasyklų tuneliuose, ją valdo Danijos pieno pramonės lyderis Arla Food. Kalnų sūrio, be abejo, galima įsigyti šalia kasyklos veikiančioje parduotuvėje. Skonis geras, sunkiai palyginamas su kitais sūriais. Bet kvapas… Nu toks, kalnų trolio kojinių.
Mønsted Kalkgruber taip pat yra 4 rūšių šikšnosparnių namai. Čia jų žiemoja apie 20 tūkstančių. Prie įėjimo (įskridimo) kabo skaičiavimo įranga. Specialiame monitoriuje galima net matyti, kiek šikšnosparnių šiuo metu yra namie. Rodė, kad keli šimtai, bet gyvai nesutikom nė vieno. Vasara visgi, matyt, turi įdomesnių užsiėmimų nei turistų linksminimas.
Danija sužavėjo visais savo aspektais, nuo puikios dviračių infrastruktūros iki didelės be galo įdomių objektų koncentracijos. Čia nereikia minti šimtų kilometrų norint pamatyti kokį nors kvapą gniaužiantį gamtos ar žmogaus kūrinį – viskas šalia ir nesunkiai surandama. Tad jei dvejojate, kurią Europos šalį aplankyti per kitas savo atostogas – rinkitės Daniją ir leiskitės jos nustebinami.
