Lapių būna įvairių. Šita cukrinė, todėl kalba apie cukrinį diabetą ir technologijas.

Ričardas Pikauskas: save reikia mylėti

Ričardas Pikauskas

Šį kartą man teko garbė susipažinti ir pakalbėti su Ričardu Pikausku iš Jonavos – neseniai jam sukako 57-eri ir net 45 iš jų jis gyvena su I tipo diabetu. Turi nuostabią šeimą – mylinčią žmoną, dvi dukras ir net penkias anūkes, mėgsta keliauti, yra pavyzdinis optimistas ir turi puikų humoro jausmą. Man buvo didelis malonumas pabendrauti su Ričardu, kviečiu prisijungti ir jus.

Ričardai, tai kaip gyvenat?
Įdomus klausimas, galiu trumpai pasakyt – nei pasigirt, nei kaimynui parodyt. Gydytoja vis sako „na Ričardai, kaip jūs gražiai atrodote”, o aš sakau žinote, tas pasakymas gražiai atrodote nieko nepasako – nei apie žmogų, nei apie jo sveikatą. Aišku, mačiau ligoninėse ir be kojų, negaliu skųstis, rankos, kojos yra, darbo tik deja dabar nėra.

Ričardas Pikauskas

Susirgote 11 metų, turbūt jau daug ką atsimenate? Nes tokio amžiaus jau daug kas į galvą įkrenta. Gal turėjote tokių pat draugų?
Taip, viską atsimenu. Susirgau 1975 metais, tuo metu visi sergantys Lietuvos vaikai iki 16 metų tilpo viename lape. Tai aš jų gal pusę pažinojau, nes pradžioj labai sunku buvo – tris savaites pabūni namie ir vėl į klinikas. Taip su vienais susitinki, su kitais, tikrai daug pažinojau, su kai kuriais ilgai bendravau, kai kuriuos net palaidojau…

Ričardas Pikauskas

Labai sunku buvo? Nes visgi tokiu metu paauglystė prasideda jau?
Šokas buvo. Tais laikais pats gydymo ir mitybos principas buvo visai kitas. Viskas buvo sugramuota, susverta, insulinas leidžiamas kartą į dieną. Du obuoliai į dieną, duonos viena riekutė, grikiai kartą į mėnesį. Kai susirgau, antrą mėnesį jau pats sau leidau insuliną – pats virindavau švirkštus, pats ir leisdavau. Leidi, o tas švirkštas užstringa, nei pirmyn, nei atgal. Adatų nebūdavo iš kur gauti – nenueisi į vaistinę ir nenusipirksi kaip dabar, tai kai gaudavau kokias 10 ligoninėj, tai paskui pats ir galąsdavau. Nueini kartą į mėnesį, pamatuoja tau cukrų – jei tuo metu aukštas, tai iškart sako „oi, reikia didinti insuliną”. Kartą taip padidino dozę, kad vieną rytą neprabudau. Paskui atsimenu žiūriu seselė stovi ir sako „na, atsimeni savo vardą?”. Net nežinau, kada prasidėjo ta koma, nes tada aš jau vienas gyvenau. Užėjęs patėvis iškvietė greitąją, o prabudau jau reanimacijoj.

Nebuvo baisu vienam gyventi?
Vat tas ir baisu buvo, kad vienam. Kai nieko šalia nėra, tai baisoka. Ypač dabar, kai nejaučiu nei aukšto, nei žemo cukraus.

Dabar turbūt žmona padėtų?
Aišku, jeigu reikėtų, tai gliukagoną suleistų – sakiau jai, kad jei nesusikalbi, nieko neklausk, leisk ir tiek. Nes kartą, kol greitoji atvažiavo, tai visai sublūdau, norėjau pro balkoną šokt. Neatsimenu, bet paskui atsigaunu. Kartą važiavau iš Kauno, užsnūdau ir man nukrito cukrus. Išlipau Jonavos autobusų stoty, prasėdėjau ant suoliuko kol sutemo, kepenys turbūt turėjo sukaupusios gliukozės ir išskyrė galiausiai. Nesusigaudžiau, ko ten sėdžiu, pasirodo prasėdėjau be sąmonės porą valandų.

Tai paauglystėje taip pats savarankiškai ir tvarkėtės?
Na taip. Nuo tų ligoninių gausos ta patirtis taip ir augo, nebuvo juk net interneto, iš kur tų žinių gausi. Susirgęs dar gimnastiką, lengvąją atletiką, futbolą lankiau. Gaila, kad dalyvaut varžybose negalėdavau, nes reikdavo komisiją eit, o pažymos tais laikais man niekas neduodavo, dabar tai taip, visai kitaip žiūri. Tai sportavau tik savo malonumui, varžybose dalyvaut negalėjau. O buvau sprinteris visai neblogas, paskui nusibodo, nes niekur negalėjau dalyvaut.

Ričardas Pikauskas

O kaip su maistu, prisižiūrėjot ar visgi paauglystė ėmė viršų? Tuo metu gal duonos vienetais skaičiuodavo?
Oi ne, duonos vienetus pradėjo skaičiuoti gal tik devyniasdešimtaisiais. Buvo porcijos suskaičiuotos, kiek mėsos, kiek bulvių. Bet koks prisižiūrėjimas, nueini, nusiperki ledų su klasiokais, tuo labiau, kad net nebuvo tų priemonių, kaip prisižiūrėti.

Ričardas Pikauskas

Diabeto priežiūros priemonės sparčiai tobulėjo. Kada jums tas postūmis diabeto priežiūroje labiausiai pasijautė?
Galima sakyti prieš dvidešimt metų, kai atsirado vienkartiniai švirkštai, insulinas pasikeitė. Tokie maži švirkštukai buvo, kur prisitrauki, o kai penai atsirado, tai visai gerai buvo. Pradžioj buvo tokios juostelės šlapimui, kur pagal spalvą spręsdavai, kiek mmol. Labiausiai apsidžiaugiau pirmą gliukomatį gavęs – man iš Amerikos atsiuntė. Administravau diabeto forumą dia.lt, ten susipažinom, gal prieš dvidešimt metų. Juostelių tik kiek atsiuntė, tiek turėjau. Paskui po truputį atsirado ir pas mus, su juostelėm tik sunkiau buvo, dabar irgi jų neužtenka suaugusiems – aš matuoju 7-8 kartus per dieną.

Ričardas Pikauskas

O gliukozės sensorius esat bandęs?
Neseniai pirmą kartą išbandžiau. Super daiktas, prikelia naktį, ir dieną perspėja, dalykas kuris tikrai man būtinas, nes visiškai nejaučiu hipoglikemijų. Tik kažin kiek įstengsiu jį išlaikyti. Ilgą laiką nenorėjau net bandyti, nes žinau, kad pinigų neužteks pastoviai naudoti, tad tik susierzinsiu. Dabar išbandžiau ir jau suprantu, aiškiai ir blaiviai, kad reikės parduoti butą ir pirkti sensorių… Nebent atsirastų rėmėjų.

Greičiausiai jūsų diabeto priežiūra dabar labai skiriasi nuo to, kas buvo?
Oi žinoma, kas be ko. Tiesiog pasaka.

Teko ką paaukoti dėl ligos gyvenime? Ar jaučiatės ką praradęs?
Ne. Gaila tik, kad neišsimokslinau normaliai, gailiuosi – eičiau studijuoti dabar, mokyčiausi, mokyčiausi ir dar kartą mokyčiausi. O pradėjau dirbti aštuoniolikos, 21 metų jau sukūriau šeimą.

Ričardai, bet optimistas esat? Padeda humoro jausmas?
Taip taip. Padeda. Sakau kaip tas Miunchauzenas su arkliu save už plaukų iš pelkės iškėlė, tai aš taip save rytais iš lovos keliu. Bet ką darysi, toks gyvenimas.

Kas daugiausia džiaugsmo teikia dabar?
Anūkėlės – turiu 5 mergaites. Trys Jonavoj gyvena, o dvi Portugalijoj. Dvi dukros. Viso 8 mergaitės šalia manęs. Internetas visagalis, tai sėdžiu dabar internete. Aš gal 90-tųjų pradžioj nusipirkau pirmą kompiuterį.

Ričardas Pikauskas

O ką palinkėtumėt kitiems, kas dar tik dabar ar neseniai susirgo?
Palinkėčiau, kai suserga vaikai, kad turėtų geras mamas. Kai suserga sąmoningas suaugęs žmogus, kad suprastų, jog reikia ne tik pakeisti maitinimąsi, bet reikia visą gyvenimo būdą keist. Kad save reikia prisižiūrėti. Daugiau save mylėt, daugiau optimizmo, humoro daugiau. Jau ir FB paskaitau, kad kai kuriam jaunimui dzin, glikuotas 12 ir nusispjaut. Niekas negalvoja apie tai, kas bus toliau. Ir aš pradžioj taip galvojau – man dzin, troškina, nuėjai – atsigėrei. Kartą nuėjau, pamatavo cukrų – tai 37 parodė. Jei tik yra galimybės, kiekvienam siūlau tą dirbtinės kasos sistemą daryt.

Na ir pabaigai trumpieji klausimai:
Alus ar vynas?
Alus
Kur, jei ne Lietuvoje, norėtumėt gyventi?
Prie Atlanto vandenyno
Mėgstamiausias desertas?
Šokoladinis sūrelis „Pasaka” – kiekvieną rytą suvalgau pusryčiaujant su žmona

Ačiū, Ričardai, už pokalbį, radau labai taiklią jūsų mintį – „gyvenime viskas svarbu, netgi smulkmenos, kurios irgi šį tą reiškia, jei jų nežinosi, nesuprasi, kas yra svarbu”. Linkiu jums pirmiausia didelės meilės artimiesiems ir gyvenimui, kuo stipresnės sveikatos ir neblėstančio optimizmo su šypsena džiaugtis gyvenimu!

Skip to content